Fotorealizmas

Fotorealizmas (kitaip Superrealizmas) – XX a., 1960-aisiais pradėjusi vystytis dailės srovė.

Gerhard Richter paveikslo „Betty“ reprodukcija gatvės afišoje − ir realybėje fotorealistiniai paveikslai labai artimai imituoja aukštos kokybės fotografijos spaudinį

Fotorealizmas pradėjo formuotis 1968–69 m. JAV Niujorko ir Kalifornijos meno aplinkoje. Dailininkai kūrė ypač aukšto detalumo ir atitikimo realybei paveikslus. Paprastai, kuriant fotorealistinius kūrinius, pradiniu šaltiniu yra fotonuotrauka. Menininkas ypač didelį dėmesį kreipia į kūrinyje vaizduojamų paviršių ir šviesos atspindžių vaizdavimą. Fotorealistiniai paveikslai sudaro ypač aukštos raiškos ir detalumo lygio fotografijos poligrafinio spaudinio įspūdį. Paveikslų tapybai paprastai naudojami dažų purškikliai.

Fotorealizmas gali būti vadinamas superrealizmu (labiau Europoje), hiperrealizmu (po 2000 m.). Šių terminų atskirtis yra diskutuotina. Fotorealistiniai paveikslai nebūtinai turi būti paremti nuotrauka. Fotorealizmas vertinamas kaip priešinga reakcija į JAV abstraktųjį ekspresionizmą ir, bendrai, į abstraktųjį XX a. meną.

Fotorealistai ir su srove susiję tapytojai:

Robert Bechtle Charles Bell Chuck Close Robert Cottingham Richard Estes Audrey Flack Diego Fazio Gerhard Richter Raphaella Spence Don Jacot

Pedro Campos Rob Hefferan Juan Francisco Casas John Baeder Don Eddy Ralph Goings Halim Ghodbane Tom Blackwell Jeremy Geddes Zaria Forman

Kai kurie skulptoriai, JAV menininkai Duane Hanson ir John De Andrea, priskiriami fotorealistams. Jie kūrė savo skulptūrų projektus griežtai pagal realių modelių formas. Fotorealistai savo kūriniuose daugiausiai vaizdavo kasdienes gyvenimo scenas, įtraukdavo reklamos ir komercinio meno atributų; tuo yra artimi popmenininkams. Technologijų naudojimas artina juos prie minimalistų.

• John Baeder „Džono užeiga“, 2007 m.
• Guerrino Boatto „Šv. Barnabo bažnyčia Venecijoje“, 2005 m.

Nuorodos

• Encyclopaedia Britannica
• theartstory.org