Fotokulkosvaidis

Fotokulkosvaidis – mažagabaritis automatinis fotoaparatas ar , montuojamas koviniuose ar mokomuosiuose lėktuvuose objektyviam šaudymo kulkosvaidžiais ar patrankomis taiklumo įvertinimui. Lėktuvų fotokulkosvaidžiai paprastai valdomi sinchroniškai su patrankomis bei kulkosvaidžiais. Labiau šiuolaikiniuose orlaiviuose vietoje juostelinių fotokulkosvaidžių naudojamos , įrašinėjančios vaizdo kasetėse ar skaitmeniniuose atminties įrenginiuose.

Naikintuvo MiG-15 fotokulkosvaidžio S-13 (rus. С-13) anga oro ėmiklio viršutiniame krašte.

Britų naikintuvo, atakuojančio dvimotorį vokiečių naikintuvą fotokulkosvaidžio kadrai (1943 m. vasario 26 d.)

Fotokulkosvaidžiai pirmą kartą paminėti Pirmojo pasaulinio karo laikais, tada juos naudojo apmokymui. Treniruotėms fotokulkosvaidžius įrengdavo vietoj aviacinių kulkosvaidžių bombonešių gynybiniuose taškuose arba naikintuvuose tvirtindavo po fiuzeliažu ar po sparnais ant pakabų. Tik vėliau imta integruotai montuoti fotokulkosvaidžius lėktuvų viduje. Šaulių mokymui skirti fotokulkosvaidžiai dažnai savo gabaritais, išvaizda bei tvirtinimo mazgais atitikdavo realius kulkosvaidžius. Pvz., britų fotokulkosvaidis Thorton-Pickard MK.III-H atrodė kaip . Spėjama, kad dėl tokių fotokulkosvaidžių panašumo į realius kulkosvaidžius jie ir buvo pavadinti fotokulkosvaudžiais.

Fotokulkosvaidžiai plačiai paplito Antrojo pasaulinio karo metais, tada fotokulkosvaidžius įrengdavo naikintuvuose, bombonešiuose, šturmuotuvuose, . Fotokulkosvaidžių fiksuoti vaizdai būdavo naudojami kaip įrodymas, kad pilotas ar oro šaulys pataikė į priešininko lėktuvą ir šis buvo numuštas. Ši metodika buvo plačiai naudojama liuftvafėje, JAV ir britų karinėse oro pajėgose. DVRA Karinėse oro pajėgose fotokulkosvaidžiai buvo naudojami rečiau, nors jų nauda apmokant ir oro mūšiuose buvo puikiai žinoma. Fotokulkosvaidžių kadrus dažnai naudojo karinėse kino kronikose. Pirma filmuota 20 sekundžių trukmės seka, kaip vokiečių lėktuvas 1941 m. birželio 22 d. 5 val. 20 min. atakuoja tarybinį naikintuvą , saugoma Britų muziejaus Londone kolekcijoje.

Tarybinė aviacija dažniausiai naudojo fotokulkosvaidį PAU-22 (rus. ПАУ-22), o vokiečių – EK 16. Tarybinis fotokulkosvaidis SLP (rus. СЛП), gamintas XX a. 4-tą dešimtmetį Leningrado gamykloje GOMZ, naudojo ir galėjo nufilmuoti iki 200 kadrų, kurių formatas buvo 23,75×24 mm su sparta 10…17 kadrų/sek. Mechanizmas buvo elektrinis. Nuimamas objektyvas – su židinio nuotoliu 104,3 mm ir šviesine galia 1:3,5. Naudojant papildomą objektyvą buvo galima ant kiekvieno kadro užfilmuoti įstatytojo sekundmačio ciferblato vaizdą. Mechanizmas buvo apšildomas elektra.

• Kadras iš naikintuvo Supermarine Spitfire Mark I fotokulkosvaidžio rodo, kaip trasuojamosios serijos pataiko į Heinkel He 111 bortą. (1940 m. rugsėjo 25 d.)
• Kadras, rodantis pataikymą į vokiečių naikintuvo Focke-Wulf Fw 190A kairį sparną (1944–45 m.)
• Naikintuvo Mustang fotokulkosvaidžio kadras, rodantis virš Paryžiaus krentantį liepsnojantį vokiečių mokomąjį lėktuvą Henschel Hs 126.
• Šiaurės Vietnamo MiG-17 apšaudo JAV F-105D Thunderchief (1967 m. gruodžio 19 d.). Fotografuota iš antro JAV lėktuvo F-105.
• Pataikymai F-105D lėktuvo 20 mm aviacinės patrankos sviediniais į Š. Vietnamo MiG-17, kuris buvo numuštas (1967 m. birželio 3 d.)
• Prancūzijos pakrantėje apšaudomas Vokietijos minų ieškos laivas „Sauerland Auerland“. Atakuoja britų aviacijos lėktuvai Bristol Beaufighter (1944 m. rugpjūčio 12 d.). Pažeistą laivą pribaigė britų laivynas.

Nuorodos

Vikiteka: Fotokulkosvaidis – vaizdinė ir garsinė medžiaga