Fleitininkas

Fleitininkas
Menininkas	Eduaras Manė
Metai	1866
Meno kryptis	Impresionizmas
Medžiagos, technika	aliejus, drobė
Matmenys	160 cm × 97 cm
Miestas (vieta)	Paryžius
Muziejus	Orsė muziejus

„Fleitininkas“ (pranc. Le Joueur de fifre), dar vadinamas „Fleitistu“, „Jaunasis fleitininkas“ – prancūzų impresionizmo tapytojo Eduaro Manė paveikslas (160 cm × 97 cm (63 coliai × 38 coliai)). Nutapytas 1866 m. ir šiuo metu eksponuojamas Orsė muziejuje, Paryžiuje, Prancūzijoje.

Istorija

Eduaras Manė (1832–1883) nutapė Fleitininką po kelionės į Ispaniją, kur susirengė 1865 m. Ten susipažino bei susižavėjo garsiojo ispanų XVII a. tapytojo Diego Velaskeso (1599–1660) kūriniais, ypač, realistiškais juokdarių bei nykštukų portretais. Didžiajam Paryžiaus Salonui 1866 m. E. Manė pristatė du savo darbus. Ispaniškos tapybos įtaka persmelktą Fleitininką bei Philibert Rouvière, vaidinančio Hamletą, portretą (1866 m.). Deja, bet Didžiojo Salono komisijos nutarimu abu paveikslai buvo atmesti, todėl Fleitininkas eksponuotas tik 1867 m. 1884 m. pristatytas pagrindinėje retrospektyvioje šio dalininko darbų parodoje, įvykusioje po autoriaus mirties (1883 m.), kaip duoklė atminti genialų kūrėją.

Diego Velaskesas Pablo de Valladolid portretas (1636–1637 m.), „“, 1635 m. E. Manė paveiksle Fleitininkas (arba Jaunasis fleitininkas), jaučiama šio kūrinio įtaka.

Didžiojo Salono žiuri atmetimas pasufleravo rašytojui Émile Zola (1840–1902) parašyti E. Manė ginančių straipsnių seriją laikraštyje L'Événement. Kitais metais rašytojas išspausdino plačią E. Manė biografinę-kritikinę studiją, kurioje tvirtino, jog tapytojo stilius iliustratyvus ir tvirtas, o jo tapyba stipri ir kieta. Jis rašė: Aš nemanau, kad įmanoma gauti stipresnį efektą su tokiomis nesudėtingomis priemonėmis. (Je ne crois pas qu’il soit possible d’obtenir un effet plus puissant avec des moyens moins compliqué. 1866 m.)

Tarp 1873 m. ir 1893 m. paveikslas laikytas prancūzų kompozitoriaus ir baritono, E. Manė draugo Jean-Baptiste Faure, namuose. 1893 m. perduotas garsaus meno mecenato kolekcijai, o kitais metais jį įsigijo kunigaikštis Isaac de Camondo, kuris išlaikė savo kolekciją iki 1911 m., kai toji perėjo Prancūzijos valstybės žinion, kaip savininko dovana. Paveikslas numatytas Luvrui, tačiau ten taip ir nebuvo eksponuotas plačiajai visuomenei iki pat 1914 m. 1947 m. perkeltas į „“ parodų salę, kuri buvo įsikūrusi „Tuileri“ sode ir priklausė Luvrui. Ten pasiliko iki 1986 m., kai buvo perkeltas į dabartinę eksponavimo vietą – Orsė muziejų, kartu su likusia impresionistų dailės kolekcija, buvusia Luvre. Dabar jį galima pamatyti 14 salėje, 0 aukšte Orsė muziejuje.

Analizė

Philibert Rouvière, vaidinančio Hamletą, portretas, 1866 m.

Tarsi ispanų dailininko paveiksle, E. Manė savo kūrinyje įsivaizdavo paviršutinišką spalvų sodrumą, kai vertikalios ir horizontalios plokštumos tik neryškiai atskiriamos. Pasak Peter H. Feist knygos „The Player fife“, Manė „parodė patrauklumą dekoratyviniam, vienos didelės figūros su pabrėžtais kontūrais ir pastatytos priešais foną, efektui.“ Stovinti priešais monochrominį foną, griežtai nutapyta, pasitelkiant šviesos efektą, figūra, visgi išsiskiria ribota spalvų palete, kurioje dominuoja impasto technika: labai ryškus juodas švarkas ir batai, raudonos kelnės, baltas diržas ir kt… Viso to rezultate, figūra atrodo stovinti „tvirtai, ramiai ir gyvai“. Fonui suteikta tokia giluma, kad sunkiai įmanoma įžvelgti liniją, skiriančią sienos ir grindų ribą. Vienintelis šešėlis, esantis po berniuko kojomis, išduoda pagrindo paviršių. Kai kurie meno istorikai linkę teigti, kad tapydamas šį portretą E. Manė jautė susidomėjimą japonų tapybos stilistika.

Be to, kaip Diego Velaskeso darbe, E. Manė taip pat portretavo anoniminį asmenį, paauglį muzikantą iš imperatoriškosios gvardijos orkestro, kuris buvo atsiųstas dailininkui majoro Hippolyte Lejosne, kuris buvo geras tapytojo draugas ir „laikytu tarsi Ispanijos didžiūnu“. Taip pat šiam portretui pozavo ir papildomi modeliai: panašumas abiejų modelių, t. y. Léon Leenhoff ir Victorine Meurent, atsispindi berniuko veide bei stovėsenoje.

Šis paveikslas panaudotas televizijos šou „“ serijoje „Art for Hogan’s Sake“.

Savininkai

• 1872 m. sausį meno kolekcininkas įsigijo jį iš autoriaus už 1500 frankų.
• 1873 m. lapkričio 11 d. iš Durand-Ruelio jį nusipirko už 2000 frankų.
• 1893 m. vasario 6 d. parduotas Durand-Rueliui už 17 tūkstančių frankų.
• 1894 m. sausį Paryžiuje paveikslą įsigijo grafas Isaac de už 30 tūkstančių frankų.
• 1911 m. testamentu paliekamas Luvrui, kuriame bus eksponuojamas nuo 1914 m.
• 1947 m. perkeliamas į „“.
• 1986 m. perkeliamas į Orsė muziejų.

Literatūra

1. Historia del arte: El realismo. El impresionismo (in Spanish). Salvat / El País. pp. 135–36. .
2. „Notice de l'œuvre“ (in French). Musée d’Orsay. Nuoroda tikrinta 3 January 2010.
3. „El pífano“ (in Spanish). Musée d’Orsay. Nuoroda tikrinta 3 January 2010.
4. „En camino hacia la propia posición“. El impresionismo (in Spanish) (Walther, Ingo H. ed.). Colonia: Taschen. p. 76. .
5. Armstrong, Carol. Manet’s Le Déjeuner sur l’hérbe. Cambridge University press, 1998, pp. 98-100.

Nuorodos

• Comentario sobre la obra en la web del Museo de Orsay Archyvuota kopija 2014-10-24 iš Wayback Machine projekto. (ispanų k.)