Fiorentinos slėnis

Fiorentinos slėnis (it. Val Fiorentina) yra Dolomitų kalnų slėnis Beluno provincijoje, Italijoje. Slėnio teritorija padalinta tarp ir Colle Santa Lucia savivaldybių.

Fiorentinos slėnis (centre). Tolumoje kairėje - Marmolada, dešinėje - Sela

Fiorentinos slėnis iš apačios į viršų. Priekyje dešiniau - Pelmas

Keliolikos kilometrų ilgio slėniu, kuriuo eina 251 kelias, teka to paties pavadinimo upelis, įtekantis į upę šiauriau nuo miestelio. Slėnio apačioje pirmoji svarbi gyvenvietė yra Selva. Colle Santa Lucia yra šiek tiek aukščiau nuo upelio ir sunku pasakyti ar priklauso slėniui ar ne, tuo labiau, kad iki administracinių pakeitimų prieš šimtą metų ši gyvenvietė visada laikyta Pietų Tirolio dalimi. Dar aukščiau slėnyje už Pescul miestelio yra svarbiausias turistinis centras Santa Fosca. Slėnis baigiasi Pelmo papėdėje, tačiau per Staulanzos perėją susisiekia su .

Slėnio kraštovaizdyje dominuoja Pelmas (3168 m, rytuose) ir Civeta (3220 m, pietryčiuose), tačiau aiškiai matoma ir vakarinė Marmolados (3342 m) dalis su Marmolados ledynu. Šiaurėje slėnį supa stačios viršūnės (monte Cernera, Spiz del Corvo), kurios užstoja plynaukštę.

Gyventojai kalba ladinų kalba.

Slėnio pavadinimas kilęs nuo vietovardžio Ferentino, kuris primena, jog slėnyje būta geležies kasyklų, veikusių iki 1753 m.

Istorija

Priešistoriniais laikais slėnis buvo dengiamas miškų, jokių pievų ir dirbamų laukų čia nebūta. Miškais tekėjo ledynų maitinami upokšniai (Fiorentina, Codalonga, Cordon, Loschiesuoi ir kt.), į kuriuos vasarą užklysdavo medžiotojai. Pirmieji nuolatiniai gyventojai slėnyje atsirado I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje. Tai buvo neolito ir eneolito piemenys. Prie piemenų ir medžiotojų vėlyvuosiuose viduramžiuose prisidėjo medkirčiai ir gamtinių išteklių (švino ir geležies) ieškotojai. Atvykėliai iš Boite slėnio iš pradžių kūrė sezonines, o vėliau nuolatines gyvenvietes.

Nuo XIII a. prie žemdirbystės, miškininkystės ir ganyklinės gyvulininkystės slėnyje atsirado ir amatai, bei geležies gavyba. Tai paskatino imigraciją ir naujas veiklas - medžio anglies degimą ir juodąją metalurgiją.

Paskutiniaisiais šimtmečiais, nutrūkus kalnakasybai, slėnio ūkis smuko, daug gyventojų išvyko, o liko tik žemės ūkio ir miškininkystės veikla. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio išaugo turizmo reikšmė.

Taip pat skaitykite

Rifugio Città di Fiume

Nuorodos

1. Slėnio istorija Archyvuota kopija 2009-08-12 iš Wayback Machine projekto.