Fenotipinė adaptacija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Fenotipinė adaptacija – prisitaikymo procesas, vykstantis kiekviename individe per visą jo gyvenimą, kurio dėka organizmas įgyja atsparumą išorinės aplinkos veiksniams ir tokiu būdu gali gyventi sąlygomis, kuriose anksčiau negalėjo gyventi, spręsti tuos savo gyvybinės veiklos uždavinius, kokių anksčiau negalėjo išspręsti.
Tai adaptyvaus pasireiškimas.

Sportininkų organizmo fenotipinė adaptacija

Fenotipinė adaptacija skirstoma į greitą ir ilgalaikę organizmo adaptaciją.

Ilgalaikė adaptacija

Ilgalaikė adaptacija – laipsniškas organizmo morfologinis ir funkcinis tobulėjimas veikiant reguliariems, sistemingiems, ilgalaikiams fiziniams krūviams. Ilgalaikės adaptacijos formavimas turi 4 etapus:

• funkcinių sportininko organizmų resursų mobilizacija treniruočių metu – tai greitosios adaptacijos reakcijų suma;
• nuolat didėjant ir sistemingai besikartojant krūviams, vyksta intensyvūs struktūriniai ir funkciniai pakitimai organuose ir audiniuose;
• atsiradimas pastovaus adaptacijos lygio, turinčio tam tikrus rezervus, glaudų ryšį tarp darbą atliekančių ir jų veiklą reguliuojančių sistemų;
• ketvirtas organizmo adaptacijos etapas prasideda esant neracionaliam, pernelyg įtemptam krūviui, nepilnavertei mitybai ir nepakankamam organizmo atsigavimui. Tai vyksta dėl treniruočių, kurios neatitinka organizmo galimybių ir gali atsirasti didesni ar mažesni organų pakitimai.

Greitoji adaptacija

Greitoji adaptacija gali turėti 3 vystymosi stadijas:

• Pirmoji stadija – susijusi su įvairių funkcinių sistemų veiklos suaktyvėjimu. Tuomet staiga padidėja širdies susitraukimų dažnis, plaučių ventiliacija, deguonies sunaudojimas, kraujyje gali susikaupti daugiau laktato
• Antroji stadija – prasideda tada, kai funkcinių sistemų veikla vyksta stabiliai (vadinamoji stabili būklė)
• Trečioji stadija – kai sutrinka stabili būklė, pusiausvyra tarp energijos poreikių ir jo patenkinimo. Pernelyg dažnas sportininko buvimas trečiojoje stadijoje neigiamai veikia ilgalaikės adaptacijos formavimą, sukelia nepalankius pokyčius įvairių organų veikloje

Organizmą veikia gamtiniai (paros ir metų laiko, atmosferos pokyčiai, klimato ir geografinės sąlygos, aukšta ir žema temperatūra, maisto ir vandens trūkumas) ir socialiniai (darbas ir kūrybinė žmogaus veikla, mokslo ir technikos evoliucija, civilizacija, hipodinamija) veiksniai. Organizmo adaptacinei veiklai būdinga kelios elgsenos formos: dirgiklių poveikio vengimas (nuo saulės slepiamasi pavėsyje), aktyvi adaptacija (padedanti reguliaciniams mechanizmams – šiltoje aplinkoje prakaituojama, kopiant į kalną, dažniau ir giliau kvėpuojama), pasyvi adaptacija – pasyvi organizmo sąveika su dirgikliu ir nereagavimas į jį. Jos pradinė fazė yra pavojaus, kuri atsiranda, veikiant fiziologiniam arba patogeniniam faktoriui, keičiantis aplinkos sąlygoms. Sujaudinama centrinė nervų sistema, pakinta kraujospūdis ir kvėpavimas. Pereinamosios fazės (perėjimo į pastovią adaptaciją) metu centrinėje nervų sistemoje formuojasi valdymo mechanizmai, pakinta medžiagų apykaita, suaktyvėja antinksčių žievės – jos hormonų veikla. pastovios adaptacijos fazei būdinga audinių membranų ląstelių ir viso organizmo homeostazė. Organizmas įgyja specifinį ir nespecifinį atsparumą. Dezadaptacijos fazėje sutrinka anabolizmo, katabolizmo ir fiziologinių sistemų sąveika, pakinta organizmo pastovumo rodikliai, vėl aktyvinamas kvėpavimas ir kraujotaka, eikvojama daug energijos. Reiškiasi tada, kai funkcinis aktyvumas ar faktorių veikimas naujose sąlygose priartėja prie ekstremalių.

Kai organizmo neveikia adaptaciją sukėlę veiksniai, jis praranda tuo metu įgytas morfologines ir funkcines savybes, ir ji išnyksta. Ją reguliuoja humoraliniai (veikiant hipotaliamui, hipofizei, antinksčių žievei) ir nerviniai (vyraujančio nervų sistemos židinio – dominantės principu) mechanizmai. Prisitaikyti prie išorės veiksnių padeda treniruotė, įgūdžiai, organizmo atsparumas, imuninės sistemos būklė.