Eudemonizmas

Eudemonizmas (sen. gr. eudaimonia – 'laimė') – etinė pažiūra, kuri laiko laimę vienintele neabejotina arba didžiausia vertybe, o veržimąsi į ją – vieninteliu pastoviu dorovingo elgesio motyvu bei kriterijumi. Eudemonizmas artimas hedonizmui. Nuo jo kartais skiriamas tik nevienodu laimės šaltinio aiškinimu. Labiausiai eudemonizmas paplitęs senovės graikų (Demokrito, Sokrato, kinikų, Aristotelio, stoikų) etikoje.

Laimė eudemonistų dažniausiai būdavo aiškinama kaip individo vidinė laisvė, pasiekiama savimone, protiniu ir dvasiniu lavėjimu, nepriklausomybės nuo išorinio pasaulio įgijimu, žmogų pavergiančių aistrų įveikimu. Socialinis eudemonizmas, kuris stipriausiai reiškėsi D. Didro, , etikoje, anglų utilitarizme (), išplito naujaisiais laikais. Žmogaus veržimąsi į laimę XVIII a. prancūzų materialistai laikė įgimtu. Laimė, anot jų, esanti galutinis bet kurios visuomenės tikslas. Dž. Bentamas utilitarizmo etiką grindė principu: kuo daugiau laimės kuo didesniam skaičiui žmonių.

Šaltiniai

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. MELI institutas, Vilnius.