Eridu

Eridu eridu^ki
Eridu zikurato liekanos
Eridu
Koordinatės	30°48′57.02″ š. pl. 45°59′45.85″ r. ilg. / 30.8158389°š. pl. 45.9960694°r. ilg. / 30.8158389; 45.9960694
Vieta	Irakas,
Regionas	Mesopotamija
Plotas	9-10 ha
Istorija
Pastatytas	~ 5000 m. pr. m. e.
Sugriautas	~ 600 m. pr. m. e.
Laikotarpis	antika
Tauta	šumerai
Valdovai	Alulimas,
Informacija
Kasinėjimų datos	1855, 1918, 1919, 1946-1949
Vikiteka	VikitekaVikiteka

Eridu (𒉣 𒆠 – šumerų k.), taip pat Irîtu (akadų k.) – seniausias Mesopotamijoje Šumero miestas, dab. pietų Irake. Įkurtas Persijos įlankos pakrantėje, ties Eufrato žiotimis, tačiau per tūkstantmečius upės pakrantėje nusėdus nešmenims, miesto liekanos atsidūrė už tam tikro atstumo nuo įlankos, ties dab. Tell Abu Shahrain, .

Įsikūręs į pietvakarius už 12 km nuo Ūro, Eridu buvo labiausiai į pietus nutolęs šumerų miestų konglomeracijoje. Čia miestai išaugę aplink šventyklas, beveik matomumo zonoje vienas nuo kito.

Mitologija

Pagal šumerų mitologiją, Eridu buvo vienas iš penkių miestų, įkurtų prieš Pasaulio tvaną. Jame stovėjo dievo Enkio, miesto įkūrėjo, namai. Jo šventykla vadinta E-abzu, nes tikėta, jog Enkis gyveno Abzu, (giliame vandenyne), iš kurio dugno kilo visa gyvybė.

Šumero karalių sąraše Eridu tituluojamas pirmųjų karalių miestu, be to, rašoma, kad jame pirmuoju karaliumi tapęs Alulimas valdė 28 800 metų, antruoju tapęs valdė 36 000 metų; abu karaliai valdė iš viso 64 800 metų. Po to Eridu žlugo, karalystė perėjo Bad-tibiros žinion.

Istorija

Eridu vystymąsi sąlygojo trys atskiros kaimyninės ekosistemos, pagrįstos trimis skirtingais gyvenimo būdais, tačiau turėjusiais vieningą sutarimą dėl prieigos prie gėlo vandens šaltinių negyvenamoje aplinkoje:

1. seniausioje agrarinėje gyvenvietėje, atrodo, buvo pragyvenama iš drėkinamosios žemdirbystės, perimtos iš šiauriau buvusios Samaros kultūros su išvystytomis drėkinamųjų kanalų sistemomis, plytiniais pastatais;
2. dėl žvejų ir medžiotojų gyvenimo būdo Arabijos litoralėje susikaupusių atliekų kiekiai galimai byloja buvus pirmuosius šumerus, kurie, atrodo, gyveno iš nendrių suręstose trobelėse;
3. klajoklių gyvulių augintojų, sekančių pusdykumėse paskui avių ir ožkų bandas ir gyvenančių laikinose palapinėse, gyvenimo būdas.

Visos trys kultūros turėjo įtaką miesto pradžiai. Atsiradusi apie 5000 m. pr. m. e., gyvenvietė išaugo į miestą aplink įspūdingą plytinių šventyklų kompleksą, nedidelėje žemumoje, kurioje galėjo telktis vanduo. Tuomet jis užėmė 8-10 hа teritoriją. XXI a. pr. m. e. iškilus Ūrui () ir dėl pablogėjusios geografinės padėties (nutolimas nuo kranto, pustomo smėlio kopų, druskingo vandens sluoksnio kilimas), miestas, buvęs jūrų uostas, patyrė nuosmukį. Apie 2500 m. pr. m. e. Eridu prarado ir politinę reikšmę, nors šumerai visada laikė jį dievo Enkio (akadai – dievo Ea) kulto centru. Miestui žlungant nebuvo baigtas statyti zikuratas (– m. m. pr. m. e.). Ilgi apgyvendinto miesto gyvavimo periodai byloja apie vietinę šumerų civilizacijos kilmę. Nors politinėje istorijoje Eridu didelės reikšmės neturėjo, bet nenuginčijama jo dvasinė įtaka Mesopotamijos tautoms.

Archeologija

Senovės Eridu vietoje prie Tell Abu Shahrain 1855 m. archeologinius kasinėjimus vykdė John George Taylor, R. Campbell Thompson 1918 m., H.R. Hall 1919 m. 1946–1949 m. tyrimus atnaujino Irako paveldo direktoratas (Fuad Safar ir Seton Lloyd). Buvo prieita prie išvados, kad visi pietų miestai patyrė nuosmukį, perleisdami politinę iniciatyvą valdovams iš šiaurės, o apie 600 m. pr. m. e. Eridu buvo apleistas.

Nuorodos

• Senovės miestas Eridu
• Eridu archeologiniai tyrimai
• Eridu nuotraukos 2012-12-30 iš Wayback Machine projekto.