Emil Cioran

Emilis Čoranas
Gimimo vardas	Emil Cioran
Gimė	1911 m. balandžio 8 d. , Sibiu apskritis, dab. Rumunija
Mirė	1995 m. birželio 21 d. (84 metai) Paryžius, Prancūzija
Tėvai	Emilian Cioran ir Elvira Cioran-Comaniciu
Sutuoktinis (-ė)	-
Veikla	filosofas, rašytojas
Sritis	absurdizmo, nihilizmo filosofija
Alma mater	Bukarešto universitetas
Vikiteka	Emil Cioran

Emilis Čoranas (Emil Cioran/E. M. Cioran; g. 1911 m. balandžio 8 d.  – m. 1995 m. birželio 21 d. Paryžiuje) – Rumunijos filosofas, nuo 1937 m. gyvenęs Paryžiuje ir turėjęs Prancūzijos pilietybę.

Biografija

Gimė nedideliame Rešinario miestelyje tuometinėje Austrijoje-Vengrijoje, stačiatikių popo šeimoje. Sulaukęs 17-os praėjo filosofijos studijas Bukarešto universitete, ten susipažino su kitais žymiais rumunų filosofais ir rašytojais – Mirča Eliade, , Eudženu Jonesko. 1933 m. Čoranas gavo Berlyno universiteto stipendiją ir išvyko į Vokietiją. Ten tapo fašizmo ir nacionalsocializmo idėjų šalininku. 1934 m. Rumunijoje išleido savo pirmą knygą „Nevilties viršūnėje“, už kurią gavo geriausio jaunojo rašytojo apdovanojimą. Vėliau išleido dar kelias knygas. 1936 m. baigęs studijas Berlyne, Čoranas ėmė dėstyti Brašovo aukštojoje mokykloje, tačiau kitais metais išvyko į Paryžių. Ten jis atsižadėjo savo nacionalistinių pažiūrų. Nuo 1949 m. pradėjo rašyti prancūzų kalba. Jo pirmasis prancūziškas kūrinys „Trumpa nuosmukio istorija“ apdovanotas Rivarolio premijai. Vėliau Čoranas atsisakė visų jam skiriamų premijų, gyveno atsiskyrėliškai Paryžiaus Lotynų kvartale ir susitikdavo tik su keletu artimų draugų. Palaidotas Monparnaso kapinėse.

Kūryba

Čorano filosofijai būdingas pesimistinis būties ir pasaulio suvokimas. Kūriniuose vyrauja Dievo, laiko, meilės, mirties, kančios, blogio apmąstymai. Laikėsi absurdizmo, nihilizmo filosofinių idėjų, teigė, kad absurdiškame pasaulyje gyvenantis žmogus yra pasmerktas kančioms ir nevilčiai, jo egzistencija neturi prasmės. Stilius lakoniškas, aforistinis.

Čorano kapas Monparnaso kapinėse

Bibliografija

• „Nevilties viršūnėje“ (Pe culmile disperării, esė rinkinys, 1934 m.)
• „Ašaros ir šventieji“ (Lacrimi şi Sfinţi, 1937 m.)
• „Kartėlio silogizmai“ (Syllogismes de l’amertume, 1952 m.)
• „Būties pagunda“ (La tentation d’exister, 1956 m.)
• „Istorija ir utopija“ (Histoire et utopie, 1960 m.)
• „Nelaimė būti gimusiam“ (De l’inconvénient d'être né, 1972 m.)
• „Prisipažinimai ir prakeikimai“ (Aveux et anathèmes; 1987 m.)

Šaltiniai

1. Emil Cioran. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003