Eliza Ožeškova

Eliza Ožeškienė lenk. Eliza Orzeszkowa
Gimė	1841 m. birželio 6 d. , Gardino apskritis
Mirė	1910 m. gegužės 18 d. (68 metai) Gardinas
Tėvas	Benediktas Paulauskas
Motina	Franciska Kamienska
Sutuoktinis (-ė)	Petras Ožeška Stanislovas Nagorskis
Veikla	rašytoja, novelistė, publicistė
Vikiteka	Elzė Ožeškienė
Parašas

Eliza (Elžbieta, Elzė) Paulauskaitė-Ožeškienė-Nagorskienė (lenk. Eliza Orzeszkowa, slapyvardis Gabriela Litwinka, 1841 m. birželio 6 d. Milkovščiznos dvare, Gardino gubernija, Rusijos imperija – 1910 m. gegužės 18 d. Gardine, Gardino gubernija, Rusijos imperija) – lenkų rašytoja, novelistė, publicistė. Taip pat pasirašinėjo kriptonimais E.O., Bąk, Li…ka (= Litwinka).

1911 m. Kybartuose suvaidinto E.Ožeškienės spektaklio afiša

Eliza Ožeškienė 1900 m.

Elizos Ožeškienės ir Stanislovo Nagorskio kapas Gardine

Biografija

Jaunesnioji turtingo bajoro, teisininko, Gardino pavieto teismo pirmininko Benedikto Paulausko (rus. Венедикт Павловский, lenk. Benedykt Pawłowski, 1788-1843 m.) ir jo antrosios žmonos Franciskos Kamienskos (lenk. Franciszka Kamieńska, 1814-1878 m.) duktė. Mažąją Elžbietą ir jos seserį Klementiną (1838-1851 m.) po tėvo mirties auklėjo močiutė Elžbieta Kamienska; su motina, kuri 1849 m. ištekėjo už Konstantino Vidackio, matydavosi retai. Mokėsi namuose, prižiūrima guvernantės; mirus seseriai, 1852–1857 m. lankė moterų katalikių parapinę mokyklą Varšuvoje, kur gavo tipinį „gerų namų“ panelių išsilavinimą.

Sugrįžusi į Gardiną septyniolikmetė Elžbieta 1858 m. sausio 21 d. ištekėjo už dvigubai vyresnio žemvaldžio Piotro Ožeškos ir apsigyveno vyro dvare Liudvinave (Kobrino pavietas). Vedybos nenusisekė, ji net bandė skirtis, bet, motinos įkalbėta, grįžo pas vyrą, tačiau netrukus prasidėjo 1863 m. sukilimas. Aktyviai įsijungusi į judėjimą ji įstojo į vietinį moterų legioną, kuris sukilėliams vežiojo paštą ir maistą, slaugė sužeistuosius. Liudvinave ji slėpė būsimąjį vieną sukilimo vadų , su vyru padėjo jam pasiekti Lenkijos Kongreso karalystės sieną. Savo veiklą sukilimo metais pabandė beletrizuoti autobiografinėje knygoje „Gloria victis“ (1910 m.).

1863 m. rudenį Piotras Ožeška buvo įtartas parama sukilėliams, suimtas ir 1865 m. kovo mėn. ištremtas į Sibirą, jo turtas konfiskuotas. Netekusi Liudvinavo, Elžbieta grįžo į Milkovščizną, o 1867 m. pabandė išsiskirti su vyru, nes įsimylėjo dar iš Liudvinavo laikų pažįstamą gydytoją Zigmantą Švencickį (1836–1910 m.) Nors 1869 m. leidimą skyryboms ir gavo, bet planuotos vedybos su Švencickiu neįvyko. Milkovščiznoje Elžbieta daug skaitė, studijavo naujausią literatūrą ir pamažu pradėjo pati rašyti. Tiesa, pirmoji jos novelė „Vaizdelis iš bado metų“ (Obrazek z lat głodowych) išėjo dar 1866 m., tačiau naujuosiuose kūriniuose ji vis aršiau kėlė moters teisių klausimus. Jos „Keletas žodžių apie moteris“ (Kilka słów o kobietach, 1870 m.) tapo revoliuciniu emancipacijos šaukliu.

Dėl skolų tekus parduoti tėvo dvarą, 1869 m. ji apsigyveno Gardine, kur parašė garsias savo apysakas „Pan Graba“, „Marta“, „Mejeris Ezofovičius“. 1878 m. Vilniuje atidarė knygyną-leidyklą „E. Orzeszkowa i S-ka“, kuri per trejus metus išleido 24 knygas. Knygyno apyvarta buvo nemaža, 1882 m. pradžioje jame buvo 18 455 knygos, veikė skaitykla, tačiau caro valdininkai už plačią rašytojos visuomeninę veiklą, pavojingą jos įtaką 1882 m. knygyną uždarė, o rašytoją trejiems metams atidavė Gardino policijos priežiūrai. Ištremti buvo ir jos aktyviausi bendražygiai. Nuostoliai siekė 17 000 rublių.

Gardine pasirodė žymiausia E. Ožeškienės apysaka „Prie Nemuno“, vėliau „Chamas“, novelių rinkiniai. 1894 m. ji ištekėjo už ilgamečio bičiulio advokato Stanislovo Nagorskio (1826–1896 m.), tačiau jų laimė truko neilgai – lankydamas savo valdas S. Nagorskis netrukus mirė nuo širdies paralyžiaus.

1904 m. E. Ožeškienės kandidatūra buvo pasiūlyta Nobelio literatūros premijai. Ir nors jos kūryba buvo vertinama geriau, premiją gavo Henrikas Senkevičius. Dar kartą jos kandidatūra buvo pasiūlyta 1909 m., tačiau švedų komisijos sprendimu ji atiteko jų tautietei Selmai Lagerlef.

Kūryba

Pirmojo kūrybos laikotarpio apysakose ir romanuose kritikavo patriarchalinių dvarininkų išglebimą, primityvumą, skelbė moterų emancipacijos, žydų toleravimo ir užuojautos jiems idėjas, aukštino kapitalizmo techninę pažangą, veiklius miesto inteligentus. Romano „Paskutinė meilė“ (1868 m.) veiksmas vyksta Druskininkuose.

Vėlesniuose kūriniuose atsispindėjo jos nusivylimas pozityvizmu, pagilėjo realistinė analizė. Apysakoje „Žemumos“ (liet. perdirbinys 1901 m., 1921 m.) pavaizdavo kaimo varguomenės skurdą, apysakoje „Chamas“ poetizavo valstiečius, ir reiškė antiurbanistines tendencijas. Reikšmingiausiame kūrinyje „Prie Nemuno“ epiškai vaizdavo šlėktų buitį, kėlė nacionalinio išsivadavimo judėjimo, šlėktų ir valstiečių bendravimo idėjas. Lietuvių kalba išleistas E. Ožeškienės scenos vaizdelis „Nutrūkusi styga“ (1910 m.), apsakymas „Žiemos vakaras“ (1912 m.), apsakymų rinkinys „Raštai“ (2 t., 1927–1929 m.) Apysakos „Žemumos“ motyvais S. Bogušytė ir M. Dirmantaitė parašė pjesę „Dumblynė“ (pastatyta 1906 m.)

Bibliografija

• 1866 m. – Obrazek z lat głodowych
• 1868 m. – Ostatnia miłość; „Paskutinė meilė“, Kaunas, 1931–1932 m.
• 1868 m. – Z życia realisty
• 1870 m. – Na prowincji
• 1870 m. – W klatce
• 1871 m. – Cnotliwi
• 1871 m. – Pamiętnik Wacławy
• 1872 m. – Pan Graba
• 1873 m. – Na dnie sumienia
• 1873 m. – Marta; lietuvių kalba: Vilnius, Vaga, 1964 m.
• 1875 m. – Eli Makower (Henryk Makower)
• 1876 m. – Rodzina Brochwiczów
• 1876 m. – Pompalińscy
• 1877 m. – Maria
• 1878 m. – Meir Ezofowicz; „Mejeris Ezofovičius“, Kaunas, 1930 m., Vilnius, Vaga, 1973 m.
• 1879-1882 m. – Z różnych sfer <(novelių rinkinys)
• 1881 m. – Widma
• 1881 m. – Sylwek Cmentarnik
• 1881 m. – Zygmunt Ławicz i jego koledzy
• 1882-1883 m. – Bańka mydlana
• 1883 m. – Pierwotni
• 1885 m. – Niziny; „Žemumos“, Kaunas, 1921 m.
• 1885 m. – Dziurdziowie
• 1886 m. – Mirtala
• 1888 m. – Nad Niemnem; „Prie Nemuno“, Vilnius, Vaga, 1958 m.
• 1888 m. – Cham; „Chamas“, Vilnius, Vaga, 1957 m.
• 1888 m. – Panna Antonina (novelių rinkinys)
• 1888 m. – W zimowy wieczór (novelių rinkinys)
• 1891 m. – Czciciel potęgi
• 1891 m. – Jędza
• 1891 m. – Bene nati
• 1891 m. – Westalka
• 1893 m. – Dwa bieguny
• 1896 m. – Melancholicy
• 1896 m. – Australczyk
• 1898 m. – Iskry (novelių rinkinys)
• 1900 m. – Argonauci
• 1904 m. – Ad astra. Dwugłos
• 1904 m. – I pieśń niech zapłacze
• 1910 m. – Gloria victis

Publicistika

• 1870 m. – Kilka słów o kobietach
• 1880 m. – Patriotyzm i kosmopolityzm
• 1882 m. – O Żydach i kwestii żydowskiej

Šaltiniai

1. Grażyna Borkowska, Iwona Wiśniewska. Eliza Orzeszkowa. Cyfrowa Biblioteka Narodowa 2012-01-07 iš Wayback Machine projekto.
2. Eliza Ožeškova. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 389-390 psl.

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Elzė Ožeškienė