Ekonominė ir pinigų sąjunga

Europos ekonominė ir pinigų sąjunga – simbolizuoja didžiulį žingsnį ES ekonominės integracijos link. Sąjunga buvo įkurta 1999 m. sausio 1 d. Visos valstybės narės dalyvauja ekonominėje ir pinigų sąjungoje, tačiau ne visos kol kas įsivedė eurą.

Europos ekonominė ir pinigų sąjunga 2015 m.

Paskirtis

Ji atlieka keturias pagrindines funkcijas:

• koordinuoja ekonomikos politikos formavimą;
• koordinuoja fiskalinę politiką;
• įkūrė Europos centrinį banką;
• ir sukūrė bendrą valiutą eurą.

Istorija

1988 m. birželio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba patvirtino siekį nuosekliai sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS). Ji įpareigojo tuometinio Europos Komisijos pirmininko Jacques Delors vadovaujamą komitetą išnagrinėti ir pasiūlyti konkrečius etapus, leisiančius sukurti šią sąjungą.

Komitetą sudarė EB nacionalinių centrinių bankų valdytojai, tuometinis tarptautinių atsiskaitymų banko (BIS) generalinis valdytojas Alexandre Lamfalussy, ekonomikos profesorius Niels Thygesen (Danija) ir tuometinis Banco Exterior de España pirmininkas Miguel Boyer.

Jų parengtame Deloro pranešime (Delors Report) siūloma ekonominę ir pinigų sąjungą įgyvendinti trimis atskirais, bet vienas kitą pakeičiančiais etapais.

Trys etapai

Pirmuoju etapu, prasidėjusiu 1990 m. liepos 1 d., pasiekti šie tikslai:

• visiškai laisvas kapitalo judėjimas ES (panaikintos keitimo kursų kontrolės priemonės);
• daugiau lėšų skirta Europos regionų skirtumams pašalinti (struktūriniai fondai);
• ekonominė konvergencija, vykdant daugiašalį valstybių narių ekonomikos politikos stebėjimą.

Antrasis etapas prasidėjo 1994 m. sausio 1 d. Numatyta:

• Frankfurte įsteigti Europos pinigų institutą (EPI), kuriame dirbtų ES valstybių centrinių bankų valdytojai;
• užtikrinti nacionalinių centrinių bankų nepriklausomumą;
• nustatyti nacionalinių biudžetų deficito ribojimo taisykles.

Trečiasis etapas – euro atsiradimas. 1999 m. sausio 1 d. 11 šalių pradėjo naudoti eurą – jis tapo bendra Austrijos, Belgijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Airijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos ir Ispanijos valiuta. (Graikija prie šių šalių prisijungė 2001 m. sausio 1 d.) Nuo tada Europos centrinis bankas perėmė EPI funkcijas ir tapo atsakingas už euro pagrindu kuriamą ir įgyvendinamą pinigų politiką.

2002 m. sausio 1 d. šioje 12 valstybių euro zonoje buvo paleisti į apyvartą euro banknotai ir monetos. Po dviejų mėnesių iš apyvartos buvo išimtos nacionalinės valiutos. Nuo tada euras yra vienintelė teisėta mokėjimo priemonė, atliekant visus grynųjų pinigų ir banko sandorius euro zonos šalyse, kuriose gyvena daugiau kaip du trečdaliai visų ES gyventojų.

Konvergencijos kriterijai

Visos ES šalys, norinčios pasiekti trečiąjį etapą, turi atitikti penkis konvergencijos kriterijus. Šie kriterijai yra:

• kainų stabilumas: infliacija negali daugiau kaip 1,5% viršyti trijų valstybių narių, kuriose infliacija yra mažiausia, infliacijos vidurkio;
• palūkanų normos: ilgalaikės palūkanų normos negali kisti daugiau nei 2%, palyginti su trijų valstybių narių, kuriose palūkanų normos yra mažiausios, vidurkiu;
• deficitas: nacionalinio biudžeto deficitas turi neviršyti 3% BVP;
• valstybės skola: valstybės skola negali viršyti 60% BVP;
• valiutų keitimo kursų stabilumas: valiutų keitimo kursai turi neviršyti leistinų ankstesnių dvejų metų svyravimo ribų.

Naujosios valstybės narės ir EVS

Visos naujosios ES narės ketina įsivesti eurą, kai atitiks nustatytus kriterijus. Pirmoji iš 2004 m. į ES įstojusių šalių tai padarė Slovėnija – ji prie euro zonos prisijungė 2007 m. sausio 1 d. Po to 2008 m. eurą įsivedė Kipras ir Malta, o 2009 m. – Slovakija. 2011 m. eurą įsivedė ir Estija, o 2014 m. – Latvija, o 2015 m. – Lietuva.

Nuorodos

• Europos sąjungos puslapis
• Europos centrinis bankas

Išnašos

1. [1] Europos Komisija
2. [2] Europos Komisija