Eilėdara

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Eilėdara – garsinė sandara.

Eiliuota kalba nuo prozos kalbos skiriasi savotišku ritmu ir intonacija. Eiliuotos kalbos pagrindas yra – dėsningas kurio nors kalbos vieneto ar garsinio elemento (skiemenų ištarimo trukmės, jų skaičiaus, kirčio, intonacijos) kartojimasis.

Pagal metro pobūdį skiriamos tokios eilėdaros sistemos:

1. ,
2. ,
3. ,
4. sintaksinė–intonacinė,
5. ,
6. ,
7. silabotoninė,
8. ,
9. toninė,
10. verlibras.

Visos sistemos skirstomos į dvi pagrindines grupes – kvantitatyvinę (kiekybinę) ir kvalitatyvinę (kokybinę) eilėdarą:

• Kvantitatyvinė (tokia yra metrinė, antikinė) eilėdara pagrįsta ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaitos sureguliavimu,
• kvalitatyvinė (silabotoninė, sinkopis, toninė) – žodžių kirčio dėsningu pasikartojimu arba kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų sureguliavimu.