Edo pilis

Edo pilis (江戸城 Edo-jō), kitaip vadinama Čijodos pilimi (千代田城 Chiyoda-jō) – lygumų pilis, kurią 1457 m. pastatė . Ji yra Čijodos seniūnijoje Tokijuje, kuris tuo metu buvo vadinamas Edu (Edo), Tošimos rajone, Musašio žemėje. Tokugava Iejasu čia įkūrė Tokugavos šiogūnatą. Tai buvo šiogūno ir šiogūnato rezidencija, bei Japonijos karinė sostinė Edo laikotarpiu. Po šiogūno atsistatydinimo ir Meidži restauracijos, pilis tapo Tokijo imperatoriškaisiais rūmais. Kai kurie grioviai, sienos, pylimai išliko iki šių dienų. Tačiau Edo laikotarpiu pilis buvo didesnė, ir yra teritorijoje, kurią apimdavo tolimiausias gynybinis griovys. Piliai priklauso , Kitanomaru parkas ir kiti apylinkių objektai.

Edo pilis iš oro.

Istorija

Karys Edo Šigecugu pasistatė rezidenciją ten, kur dabar yra Edo pilies Honmaru ir Ninomaru dalys, Hejan laikotarpio pabaigoje, Kamakura laikotarpio pradžioje. Edo klanas išnyko XV a. dėl Kanto regiono sukilimo ir Ota Dokan, pavaldinys, 1457 m. pastatė Edo pilį.

Pilį vėliau užėmė Vėlyvasis Hōdžō klanas. Pilis 1590 m. ištuštėjo dėl . Tokugava Iejasu Edo pilį padarė savo sostinę, kai Tojotomi Hidejoši davė jam šešias rytines provincijas mainais už turėtas valdas. Nugalėjęs jo sūnaus Tojotomi Hidejori sąjungininkus Sekigaharos mūšyje 1600 m. Iejasu tapo Japonijos politiniu lyderiu. 1603 m. jis tapo šiogūnu ir Edo pilis tapo Tokugavų administravimo centru.

Iš pradžių vieta nebuvo labai tinkama gyventi, kai kurios vietos buvo po vandeniu. Jūra pasiekdavo Nišinomaru pilies dalį, o Hibija buvo paplūdimys. Kraštovaizdis buvo pakeistas statant pilį. Didžioji statybų dalis prasidėjo 1593 m. ir baigėsi 1636 m. valdant anūkui . Tuo metu Edo mieste gyveno 150 tūkst. žmonių.

Plotas padidėjo prijungus Nišinomaru, Nišinomaru-šita, Fukiage ir Kitanomaru prie Honmaru, Ninomaru ir Sannomaru sričių. Perimetras buvo 16 km.

Šiogūnas reikalavo, kad statyboms pinigus ir medžiagas tiektų daimiai, tokiu būdu ribodamas jų galią. Dideli granitiniai akmenys buvo atgabenti iš toli, jų dydis ir kiekis priklausė nuo daimio turtų. Turtingesni turėjo labiau prisidėti. Tie, kurie neparūpino akmenų, atgabeno žmones kasti griovius ir lyginti kalvas. Griovių žemė buvo panaudota atgauti sausumai iš jūros ar pakelti lygį. Tokiu būdu atsirado tos miesto sritys, kur galėjo įsikurti pirkliai.

Statybų pradžioje dalyvavo 10 tūkst. vyrų, vyduryje – 300 tūkst. Pabaigus statybas pilis turėjo 38 vartus. Pylimai buvo 20 metrų, o išorinės sienos 12 metrų aukščio. Ratais iškasti grioviai dar labiau saugojo pilį. Kai kurie iš jų siekė Ičigajos ir Jocujos sritis, dalis pylimų išliko iki šių laikų. Jūra ir Kandos upė supo pilį, tad buvo galimas susisiekimas laivais.

Įvairūs gaisrai per šimtmečius nuniokojo kai kurias pilies sritis, nes miestas ir pilis buvo pastatyti iš medienos.

1701 m. balandžio 21 d. Edo pilies Didžiajame Pušų koridoriuje išsitraukė trumpą kardą ir bandė nužudyti . Tai sukėlė Keturiasdešimt septynių roninų įvykius.

Sulankstomas ekranas, vaizduojantis daimių atvykimo į Edo pilį 1847 m. scenas.Hasuike-Tatsumi-Sanjū-yagura yra centre,Kikyō-mon (vidinis Sakurada-mon) dešinėje. Ant ženklų palei griovį parašyta "geba" (nulipti nuo arklio). Atvykstantys daimiai turėjo apriboti savo palydovų skaičių prieš įžengiant į pilies vidines patalpas.

Po šiogūno kapituliacijos 1867 m., jis ir jo pavaldiniai turėjo apleisti pilį. 1868 m. spalį pilis pervadinta Tokijo pilimi (東京城 Tokyo-jō), o 1869 m. Imperatoriškąja (皇城 Kōjō). Antrais Meidži metais (1868 m.) dešimto mėnesio 23 dieną imperatorius persikėlė į Edo pilį ir ji tapo Imperatoriaus rūmais.

1873 m. gegužės 5 d. per gaisrą sudegė visa senoji Edo pilis. Sritis aplink didįjį donžoną, kuri sudegė per Didįjį Meireki gaisrą 1657 m. tapo Naujos Imperatoriškųjų rūmų pilies, pastatytos 1888 m. vieta. Kai kurie Tokugavų laikų pastatai buvo nugriauti naujiems rūmams statyti. Imperatoriaus rūmų pastatas buvo ne toje vietoje kaip šiogūno rūmai, pastatyti Honmaru dalyje.

Edo pilis patyrė didelių nuostolių per Antrąjį Pasaulinį karą.

Dabar pilis yra Tokijo imperatoriškųjų rūmų dalis. Vyriausybė paskelbė pilį istoriniu paminklu ir ėmėsi žingsnių atkurti ir išsaugoti pastatus.

Išnašos

1. Schmorleitz, pg. 101
2. Schmorleitz, pg. 103
3. Schmorleitz, pg. 102
4. Ponsonby-Fane, Richard A. B. (1956). Kyoto: The Old Capital of Japan, 794–1869, p. 328.