Dvigubas genocidas

Dvigubo genocido požiūris – teiginys, jog žydų, lietuvių ir kitų Rytų Europos tautų nuo nacių ir sovietų patirtos skriaudos Antrojo pasaulinio karo metu yra savo esme bei mastu panašios bei palyginamos.

Lietuvių pabėgėlių 1949 m. Vokietijoje išleistos knygos Genocide titulinis lapas. Tai ankstyvas žodžio genocido pritaikymas apibūdinti lietuvių tautos nuo sovietų ir nacių patirtas skriaudas. Knyga šviečiami sąjungininkai, kad lietuviai netalkininkavo naciams, priešingai, nukentėjo nuo jų, o grįžę į Lietuvą nukentėtų nuo sovietų. Lietuviai išgyveno ne viengubą, o trigubą nelaimę.

Diskusijos dėl tokio palyginamumo Vakarų Europoje prasidėjo maždaug 1980 m., oponentams kaltinant vienas kitą tiek nacių, tiek ir sovietų vykdyto genocido menkinimu.. Dešiniųjų pažiūrų istorikai bei politikai teigė, jog nusikaltimų mastas ir pobūdis panašūs, tuo tarpu kairieji tvirtino, jog įvykiai Vokietijoje nepalyginami su niekuo kitu. Tarybų Sąjungos žlugimas atskleidė daug prieš tai nežinotos informacijos, sustiprindamas „dvigubo genocido“ šalininkų pozicijas.

1991 m. birželio 20 d. Holokausto nusikaltėlių išaiškintojas litvakas kartu su Izraelio kneseto nariais ir kitais svečiais dalyvavo 70 000 Paneriuose nužudytų žydų atminimui skirto paminklo pristatyme. Jį suglumino premjero Gedimino Vagnoriaus kalba, kurioje teigta, jog Lietuvos žydų gelbėtojai ir žydų bei lietuvių bendradarbiavimas siekiant Lietuvos nepriklausomybės įrodo, kad „grupė kriminalų negali slegti tautos gero vardo nė atimti iš jos sąžinę ir dorą“.Efraim Zuroff įsidėmėjo, „Vietoj kad pripažinti faktą jog tūkstančiai lietuvių iš visų visuomenės sluoksnių – nuo inteligentų ir kunigų iki nusikaltėlių – aktyviai dalyvavo žydų skerdynėse Lietuvoje ir už jos ribų, jis pasirinko nubaltinti istoriją ir sukurti neteisingą simetriją tarp tų kelių drąsių asmenų, gelbėjusius žydus, ir daugybę tūkstančių, juos žudžiusius.“

2004 m. rašė, jog tarp 1940 ir 1953 m Lietuva prarado maždaug trečdalį gyventojų. Dideli gyventojų nuostoliai sovietinių okupacijų (1940-41, 1944-53) metais (Stalinizmo periodu) naudojami požiūrio, jog sovietai vykdė prieš lietuvių tautą genocidą, pagrindimui. Lietuvos žydų bendruomenė negalėjo pilnai priimti tokio žodžio genocidas taikymo.

2008 m. Čekijoje buvo pasirašyta Prahos deklaracija, sulyginanti nacių ir sovietinį režimus bei jų vykdytų nusikaltimų mastą. Ši deklaracija buvo inicijuota Čekijos vyriausybės ir pasirašyta daugelio Europos politikų, buvusių politinių kalinių bei istorikų. Deklaraciją parėmė Anglijos, Prancūzijos, Kanados bei JAV vyriausybės.. 2009 m. Prahos deklaraciją taip pat parėmė Lietuvos seimas, Emanuelio Zingerio iniciatyva.. Rugpjūčio 23oji Europos Parlamento oficialiai paskelbta tiek stalinizmo, tiek ir nacizmo aukų atminimo diena. Tačiau deklaraciją kritikavo Rusija bei žydų aktyvistai.

2012 m. 71 Europos parlamento ar jo šalių parlamentų narys pasirašė Dovid Katz ir sumanytą pareiškimą, oponuojantį Prahos deklaracijai bei teigiantį, jog holokaustas neturi būti laikomas „lygiu“ ar „tokiu pat“ kaip sovietų nusikaltimai. Pareiškimas taip pat pasmerkė dvigubo genocido sąvoką ir garbinimą nacių sąjungininkų, talkininkų bei Holokausto vykdytojų, jų tarpe Waffen-SS Latvijoje ir Estijoje ir Lietuvių aktyvistų frontą Lietuvoje.

Lietuvos žydų bendruomenės tinklalapyje teigiama, jog atsisakymas pripažinti sovietų nusikaltimus tuo pat metu nuolat akcentuojant Lietuvos ir lietuvių kaltę žydų holokauste sukuria antisemitizmui parankų konfliktą.

Šaltiniai

1. Jarausch, Konrad H. (1988). „Removing the Nazi stain? The quarrel of the historians“. German Studies Review 11 (2): 285–301. JSTOR 1429974.
2. Pakier, Małgorzata; Stråth, Bo (2010). A European Memory?: Contested Histories and Politics of Remembrance. Berghahn Books. p. 264.{{}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list ()
3. Davies, Norman (2006). No Simple Victory. London: Penguin Books. p. 470.
4. Zuroff, Efraim. „Lithuania: A Struggle for Justice and Truth in the Land of My Forefathers“. Operation Last Chance. p. 99-100.
5. Zuroff, Efraim. „Lithuania: A Struggle for Justice and Truth in the Land of My Forefathers“. Operation Last Chance. p. 99-100.
6. Dovilé Budryté. „We call it Genocide“: Soviet Deportations and Repression in the Memory of Lithuanians in Robert Frey’s 2004 book The genocidal temptation: Auschwitz, Hiroshima, Rwanda, and beyond, [1].
7. Budryté, Dovilé (2004). „"We call it Genocide": Soviet Deportations and Repression in the Memory of Lithuanians“. In Robert Seitz Frey (red.). The genocidal temptation: Auschwitz, Hiroshima, Rwanda, and beyond. University Press of America. p. 79. ISBN .
8. Charles Recknagel (2011-10-13). „How Much Do Western Europeans Know About Communist Crimes?“. . Suarchyvuota iš originalo 2012-02-02. Nuoroda tikrinta 2012-02-02.
9. „Prague Declaration on European Conscience and Communism“. . 3 June 2008. Suarchyvuota iš originalo 2012-01-20. Nuoroda tikrinta 2012-01-20.
10. „Prague Declaration on European Conscience and Communism - Press Release“. . 9 June 2008. Suarchyvuota iš originalo 2011-05-13. Nuoroda tikrinta 2011-05-10.
11. „On the initiative of Mr. Emanuelis Zingeris the position of Lithuanian Parliament on Prague Declaration become clear“. . 2009-02-21. Suarchyvuota iš originalo 2012-03-27. Nuoroda tikrinta 2012-03-27.
12. „Old wounds: Clashing versions of Lithuania’s history and how to treat it“. The Economist. 2011-02-10. Nuoroda tikrinta 16 May 2011.
13. „The Seventy Years Declaration on the Anniversary of the Final Solution Conference at Wannsee“. Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 25 d..
14. Lietuvos žydų bendruomenės tinklalapis Nebaigti reikalai ir neišnaudotos galimybės: Vidurio ir Rytų Europa ir žydų valstybė – Trečia dalis – Komunistų veiksnys, cit Kai mes reikalaujame – visiškai teisėtai – kad jie pripažintų kaltę dėl mūsų kentėjimo, tačiau atsisakome pripažinti jų pačių sunkią padėtį okupantų priespaudoje, sukuriame konfliktą, kuriuo gali ir išties pasinaudoja antisemitiniai elementai