Duobinių kapų kultūra

Duobinių kapų kultūra arba ochros kapų kultūra (rus. Ямная культура, ukr. Ямна культура, angl. Pit Grave Culture, Yamna culture) – eneolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus archeologinė kultūra, ją 1901 m. išskyrė V. Gorodcovas.

Duobinių kapų kultūra
IV tūkst. pr. m. e. – XXIII a. pr. m. e. →
Dab. valstybės	Ukraina, pietvakarių Rusija,
Ist. regionas	Ponto stepė, Dniepro baseinas
Amžius	eneolitas
Lingvistinė grupė	indoeuropiečiai (?)
Duobinių kapų kultūra 3500-2000 m. pr. m. e.

Arealas

Virvelinės keramikos kultūra (rausva spalva) ir Duobinių kapų kultūra (geltona spalva) 3200–2300 m. pr. m. e.

Indoeuropiečių kalbų išplitimas 3500 m. pr. m. e. pagal Kurganų hipotezę (Duobinių kapų kultūra, Kukutenio-Tripolės, Vinčos ir Maikopo kultūros)

Duobinių kapų kultūra 3600–2500 m. pr. m. e. buvo paplitusi nuo Pietų Uralo rytuose iki Dunojaus žemupio vakaruose – dab. Rusijos Federacijos pietinėje dalyje, Šiaurės Kazachijoje, Pietų Ukrainoje, Moldavijoje, Rytų Rumunijoje, Rytų Vengrijoje, Šiaurės Bulgarijoje. Duobinių kapų kultūra turi vietinių kultūrų elementų. Duobinių kapų kultūrą pakeitė katakombų kultūra.

Kultūra

Duobinių kapų kultūra skiriama pagal laidoseną ir keramiką. Duobinių kapų kultūros žmonės vertėsi klajokline gyvulininkyste – augino galvijus, avis, ožkas, arklius, kiaules, kai kur – ir žemdirbyste: sėjo kviečius, miežius, soras. Vėlyvuoju laikotarpiu buvo įtvirtintų gyvenviečių (Michailovkos gyvenvietė Ukrainoje).

Keramika – smailiadugnės taurės, viršutinėje dalyje puoštos horizontaliai ir trikampiais virvučių, įkartėlių ornamentu, duobučių įspaudais. Rasta trikojų ir keturkojų indų, manoma, žarijoms laikyti.

Mirusiuosius laidojo keturkampio ar ovalo formos giliose duobėse, suriestus, paguldytus ant nugaros ar šono, apibertus ochra. Įkapių mažai, ryškūs turtiniai skirtumai, randama indų, kaulinių ir bronziniai papuošalų (smeigtukų, auskarų, karolių, įvijų), akmeninių skeptrų, titnaginių antgalių ir durklų (rasta ir varinių), akmeninių ir bronzinių kirvių; kapuose rasta gyvulių kaulų. Kartais mirusysis laidotas su ratais ar vežimu. Kapo duobę uždengdavo rąstais ir virš jos supildavo nuo 2–4 iki 10 m aukščio ir iki 100 m skersmens pilkapį, kalnuotose srityse jį sukraudavo iš akmenų. Pilkapyje būdavo 1–2 kapai, kartais 15–50 kapų.

Šaltiniai

1. Egidijus Šatavičius. Duobinių kapų kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 209 psl.

Ermitažo rinkinys

Vikiteka: Duobinių kapų kultūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga