Dunojinė lašiša

Hucho hucho
Dunojinė lašiša (Hucho hucho)
Apsaugos būklė
() (Nykstantys) (IUCN 3.1),
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Chordiniai ( Chordata) Potipis: Stuburiniai ( Vertebrata) Antklasis: Kaulinės žuvys ( Osteichthyes) Klasė: Stipinpelekės žuvys ( Actinopterygii) Būrys: Lašišažuvės ( Salmoniformes) Šeima: Lašišinės ( Salmonidae) Gentis: Upinės lašišos ( Hucho) Rūšis: Dunojinė lašiša ( Hucho hucho)
Binomas
Hucho hucho Linnaeus, 1758
FishBase

Dunojinė lašiša (Hucho hucho) – stambių lašišinių šeimos žuvų rūšis. Tai vertingos Dunojaus baseino upių, ištekančių iš Karpatų, žuvys. Pvz., aptinkamos Ukrainos Užkarpatės srities rytuose, Teresvos ir Tereblios upių vidurupiuose ir žemupiuose, Tisoje, Pruto ir Čeremošo baseinuose.

Paplitimas

Rūšis laikoma reliktine forma upinių lašišų, kurios anksčiau buvo plačiai paplitusios Eurazijos vandens telkiniuose. Rūšies arealas Dunojaus baseine yra labai suskaldytas, daugelis populiacijų priklauso nuo dirbtinio veisimo, o natūralus jų dauginimasis yra pažeistas buveinių keitimo ir vandens nuotėkio režimų kitimo. Pagrindinės grėsmės rūšiai yra

• tėkmės pakitimai dėl hidroelektrinių užtvankų įtakos ir
• tarša,

veikiantys tiek šios rūšies, tiek jų grobio buveines.

Dokumentuotų save išlaikančių populiacijų yra labai nedaug.

Natūralus arealas tik Dunojaus baseine. Rūšis introdukuota kai kuriose Europos vietose (Odra ir Vysla Lenkijoje, Bodeno ežeras Vokietijoje, Tachas Ispanijoje, Rona Prancūzijoje), nors, manoma, ten populiacijos išsilaiko dėl dirbtinio veisimo.

Sandara, fiziologija

Dunojinė lašiša – viena stambiausių kalnų upių žuvų, jų ilgis gali siekti iki 180 cm, o masė – iki 60 kg. Kūnas lieknas. Beveik pusę didelės galvos užima plačios žiotys, žandikauliai nusėti daugybės dantų. Iškilos akys aukštai ant kaktos.

Šios plėšrios žuvys aktyviai medžioja plačiose upių sietuvose. Nugarinis, analinis ir pilviniai pelekai paslinkti link uodegos, uodegos skiautės labai plačios, visa tai užtikrina greitas žaibiškas atakas. Maskuotę užtikrina spalva, atitinkanti kalnų upių dugną – žalsva pilka, dažnai pereinanti į rudai raudoną. Šonai šviesesni, pilvas baltas. Nugara ir šonai su juodomis dėmėmis. Gyvena ties slenksčiais, tiltais, pakriaušiais, įgriuvusiais medžiais. Ieškodamos maisto šios lašišos klaidžioja savo teritorijoje iš vienos slėptuvės prie kitos. Išgąsdintos staigiai pabėga.

Tinkamiausia vandens temperatūra yra 15–20 °С, kai deguonies pakanka (yra virš 8-9 mg/l) atlaiko temperatūrą iki 22 °C. Žiemoti pasitraukia į upių žiotis ir duobes, kur tėkmė ramesnė. Neršti kyla prieš srovę, įveikia iki 1,2 m aukščio slenksčius. Patinai pradeda daugintis būdami 3-4 m. amžiaus ir sverdami 1-2 kg, o patelės – 4-5 metais ir sverdamos 2-3 kg. Nerštas vyksta kovo-gegužės mėn., kai vandens temperatūra 6-10 °C.

Dauginimasis ir vystymasis

Dunojinių lašišų nerštavietės būna kalnų upeliai, kurių gylis 0,3–1,2 m, vandens greitis 0,6–1 m/s, dugnas – švarus žvyras. Neršia kiekvienus metus, anksti pavasarį, paprastai kovo-balandžio mėnesiais, kai vandens temperatūra pasiekia 6-10 °C. Paprastai migruoja į gyvenamų upių intakų aukštupius. Į nerštavietes patinai atvyksta pirmi. Jie saugo pateles nuo kitų patinų. Patinai ir patelės neršimui iškasa ovalias apie 1,2-3,0 m skersmens bei 10-20 cm gylio duobutes. Neršia poromis, pora saugo teritoriją apie lizdą nuo kitų savo rūšies atstovų. Dėl to atstumas tarp lašišų lizdų būna daugiau kaip 70 m. Neršia 2-5 paras, nedidelėmis porcijomis. Išnerštus ikrelius užpila gruntu. Paprastai patinai ir patelės gina savo lizdą apie 2 savaites. Lervutės paprastai išsirita po 25-40 dienų. Lervutės lieka žvirgžde 8-14 dienų, kol sunaudoja maistą iš trynio maišelių.

Patelių vaisingumas didėja kartu su jų amžiumi, ilgiu ir mase. Pvz., 4 metų patelėje, 59 cm ilgio, virš 3 kg masės, aptikta apie 7600 ikrelių (kurių skersmuo 2 mm), o 8 metų amžiaus ir 84 cm ilgio bei 5,7 kg masės lašišoje – 11,4 tūkst. ikrelių (skersmuo 5 mm). Kuo vyresnė patelė, tuo ikreliai didesni.

Dunojinių lašišų jaunikliai gyvena srauniuose vandenyse ir maitinasi bestuburiais, o vėliau, po 1-3 metų, – žuvimis. Intensyviausiai maitinasi rudenį ir žiemą. Vasarą maitinimasis lėtėja ir net sustoja dėl aukštėjančios vandens temperatūros. Lašišų jaunikliai minta daugiausia menkavertėmis žuvimis (rainėmis; pūgžliais, strepečiais r kt.) ir sparčiai auga. Šešiamečių dunojinių lašišų skrandžiuose randami šapalai, skersasnukiai, kiršliai, upėtakiai.

Vienerių metų dunojinės lašišos būna iki 15 cm ilgio, kartais ir ilgesnės. Sekančius 2-3 metus metinis prieaugis būna panašus. Paskui augimas ilgyn ima lėtėti, tačiau padidėja masės prieaugis. 1-4 metais metinis masės prieaugis būna nuo 70 ik 760 g, 5-8 metais – nuo 1,3 iki 2,2 kg.

Gali išgyventi virš 20 metų.

Dunojinės lašišos pageidautinos telkiniuose, apgyvendintuose menkaverčių žuvų. Šių lašišų skaičius upėse mažėja dėl upių taršos ir tėkmės reguliavimo. Dunojinių lašišų gaudymas uždraustas. Lašišų gausą gama padidinti jas griežta saugant ir dirbtinai jas dauginant.

Šaltiniai

1. „IUCN Red List - Hucho hucho (Danube Salmon, Huchen)“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2013-08-24.