Druskininkėliai

Apie kaimą Lazdijų rajone žr. Druskininkėliai (Lazdijai).

Druskininkėliai
Druskininkėlių kaimo jaunimo kryžius, pastatytas 1942 m.
Druskininkėliai
54°05′49″š. pl. 23°50′20″r. ilg. / 54.097°š. pl. 23.839°r. ilg. / 54.097; 23.839 (Druskininkėliai)
Apskritis	Alytaus apskritis
Savivaldybė	Druskininkų savivaldybė
Seniūnija	Leipalingio seniūnija
Gyventojų (2021)	16
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) Vardininkas: Druskininkė̃liai Kilmininkas: Druskininkė̃lių Naudininkas: Druskininkė̃liams Galininkas: Druskininkėliùs Įnagininkas: Druskininkė̃liais Vietininkas: Druskininkė̃liuose

Druskininkėliai – kaimas šiaurės vakariniame Druskininkų savivaldybės pakraštyje, 1 km į šiaurės vakarus nuo Leipalingio, prie kelio  134  Leipalingis–Lazdijai–Kalvarija , Seiros dešiniajame krante.

Pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą pietinė kaimo dalis priklauso Lazdijų rajono savivaldybės Veisiejų seniūnijai, šiaurinė – Druskininkų savivaldybės Leipalingio seniūnijai. Rytiniu kaimo pakraščiu teka Seira (Baltosios Ančios intakas). Kaime stūkso Druskininkėlių piliakalnis.

Etimologija

Pasakojama, kad seniau vanduo kaimavietėje buvęs labai giliai, todėl jį gyventojai nešęsi iš Seiros upės, o atsargas laikę senose druskos statinėse. Esą, taip nuo šių statinių ir atsiradęs kaimo pavadinimas.

Geografija

Pietinė kaimo riba nuo Seiros upės eina pietiniu Giraitės pušyno pakraščiu, ribojasi su buvusio Leipalingio dvaro laukais ir šiaurine Dubelio miško puse iki Vilkininkų kaimo laukų. Nuo ten tiesiai į šiaurę tęsiasi rytine Vilkininkų, Varnėnų kaimų riba iki Veisiejų – Leipalingio kelio, šiaurėje – tuo keliu iki atšakos į Kamorūnus, keliu iki Vilkės upelio ir upeliu iki Seiros. Druskininkėlių laukų šiaurės vakarų kampe yra įsiterpusios kelios Saltoniškių kaimo sodybos. Kaimo pakraštys prie Vilkės upelio vadinosi Pavilkė, o kelios sodybos prie Kapčiamiesčio – Veisiejų kelių sankryžos – Aukštakalnis.

Istorija

Gatvinis-valakinis kaimas buvo suformuotas XVI a. antroje pusėje, Valakų reformos metu.

Senasis gatvinis Druskininkėlių kaimas buvo įsikūręs prie kelio į Kamorūnus, netoli Seiros skardžio. Kelias į Veisiejus nuo Leipalingio dabar eina kita vieta. Gatvės nuo buvusios turgaus aikštės tęsinys kirto Merkinės – Kapčiamiesčio plentą, tiltą per Seirą, ties senuoju Leipalingio kapinynu suko į kairę ir kilo įkalnėn. Tarp kelių į Veisiejus ir Kapčiamiestį, kairiajame Seiros krante, tarpukariu dar stovėjo gyvenamasis namas, kuriame gyveno kelios moterys. Kaip ir visa gatvė, 1944 m. vasarą per kovas tarp vokiečių ir raudonosios armijos tas namas sudegė. Po karo neapsimokėjo taisyti du tiltus per Seirą – nutiesė kelią nuo plento į Kapčiamiestį Aukštakalnio pakalne iki senojo Veisiejų vieškelio.

Netoli Vilkės žiočių buvo vandens malūnas, kurio savininkas iki 1940 m. buvo vietinis žydas. Vėliau jį valdė P. Ruočka (išėjus į vienkiemius, Vilkės dešinysis krantas buvo jo sklypo riba). Neremontuojamas malūnas sugriuvo. Kaimas turėjo savo kalvį Maslauską. Nedidelį žemės sklypelį jis turėjo prie melioracijos griovio, nutįsusio nuo piliakalnio į pietryčius. O jo kalvė buvo nuo Leipalingio turgaus aikštės einančios gatvės kairėje pusėje, prie Merkinės – Kapčiamiesčio plento. Vėliau kalvę jis perkėlė į savo sodybą kitoje gatvės pusėje, per kelias sodybas arčiau miestelio centro.

Kaimo laukai buvo suskirstyti rėžiais, kurie tęsėsi per visą kaimo laukų ilgį. Dzūkai juos vadino „šniūrais“. 1922 m. kaimas išskirstė į vienkiemius. Kiekvienas ūkininkas gavo kompaktišką, dažniausiai keturkampį sklypą. Rėžiuose turėta žemė buvo įvertinta balais pagal derlingumą. Skiriant sodybai žemę, vadinamą „kalioniją“, taip pat buvo atsižvelgiama į jos derlingumą. Buvo mažinamas žemės sklypas tiems ūkininkams, kurie pasiliko kaimovietėje – jiems nereikėjo perkelti pastatų. Todėl vienkiemių šeimininkai gavo nevienodo dydžio sklypus. Jei rėžių savininkai buvo du vedę sūnūs, kiekvienas gavo atskirą sklypą (pavyzdžiui, Albinas ir Boleslovas Zubrickai, Juozas ir Jonas Medonai, Teofilis ir Juozapas Rutkauskai).

Pavilkėje sklypus gavo Petras Ruočka, Pertauskienė, Albinas Zubrickas, Marė Medonienė, Aukštakalnyje – Vrubliauskienė, Gavinavičius, Pranas Taraskevičius, Kostas Balevičius, viduryje kaimo laukų – Boleslovas Zubrickas, Kostas Paulėkas, Rapolas Gegužis, Jonas ir Juozas Medonai, Juozas Bugnelis. Šalia plento Leipalingis-Kapčiamiestis ėmė kurtis Teofilis ir Juozapas Rutkauskai. Kaimo laukų pietiniame ir pietryčių pakraštyje kūrėsi kampininkai Kamorūnas, Kazė Balevičiūtė, Šilkauskas.

Rytiniame J. Bugnelio sklypo gale ir prie J. Rutkausko sklypo šiaurinės ribos buvo nemažas raistas, kurio savo sklypui imti niekas nenorėjo. Tas plotas, suskirstytas nedideliais sklypeliais, buvo skirtas kai kuriems ūkininkams kaip papildomas sklypas, paprastai tiems, kurie pasiliko kaimovietėje. Tuos sklypus vadino „nadaukomis“. Tai rusų kalbos žodis, lietuviška jo reikšmė – priedas.

1941 m. birželio 22 d. rytą plentu nuo Kapčiamiesčio pravažiavo keli sunkvežimiai, kelios gurguolės. Į praskrendančius vokiečių lėktuvus kareiviai ėmė šaudyti. Lėktuvai apsisuko kartą, kitą ir paleido kelias serijas į tas gurguoles. Kitą dieną paplentėje buvo rasti trys raudonarmiečių lavonai, trys užmušti arkliai, du vežimai.

1944 m. liepą kaimo laukus išraižė vokiečių ir raudonosios armijos apkasai. Fronto linija čia išsilaikė apie dvi savaites. J. Rutkausko sodyba buvo maždaug už 500 m nuo apkasų. Du vyriausi sūnūs su arkliais ir turto dalimi persikėlė pas gimines, toliau nuo plento, į Paliūnų kaimą (6 km į šiaurės rytus nuo Veisiejų). Tėviškėje likę šeimos nariai su gyvuliais buvo iškelti į pietus, Seiros upės slėnin. Po kelių dienų grįžę nerado nieko, ką valgomo buvo paslėpę žemėje.

1944 m. liepą nuo paklydėlės kulkos kitapus vokiečių apkasų linijos žuvo R. Gegužio sūnus, sudegė Jono Medono tvartas ir kluonas.

Po karo, prasidėjus masinei kolektyvizacijai, Druskininkėliai tapo „Malenkovo“ kolūkiu. Vėliau Druskininkėlių kartu su Saltoniškės, Vilkininkų, Varnėnų, Šadžūnų, Smarliūnų kaimų laukais tapo vienu „Dainavos“ kolūkiu. Jo kontora buvo Varnėnuose.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1888 m. ir 2021 m.
1888 m.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.	1979 m.^sur.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.
98	101	92	81	48	46	31	18	16
Demografinės raidos histograma

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
3. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
4. Druskininkėliai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 433 psl.
5. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
6. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
7. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
8. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
9. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
10. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.