Dievažmogis

Dievažmogis (sen. gr. θεάνθρωπος = theánthropos; lot. deus homo) – titulas, duotas Jėzui Kristui, kuris, kaip tikima, būdamas Dievo Sūnus, prisiėmęs žmogiškąjį pavidalą.

Teigiama, kad terminą, kaip teologinę koncepciją, savo raštuose pirmasis pavartojo III a. krikščionių rašytojas Origenas, įvardydamas dieviškumo ir žmogiškumo vienybę Jėzuje Kristuje.

Pagal krikščioniškosios teologijos sampratą, Jėzus Kristus turįs dvi prigimtis – esąs ir Dievas, ir žmogus, tokia jo būties struktūra leidusi jam, įsikūnijusiam žmogumi, kankinio mirtimi mirti ant kryžiaus, įvykdant dieviškąją atpirkimo misiją, o paskui prisikelti iš mirusiųjų.

Tai, kaip Jėzaus Kristaus asmenyje tarpusavyje dera dieviškumas ir žmogiškumas, Bažnyčia ypač uoliai aiškinosi V ir VI a. Po pergalės prieš nestorianizmą Jėzaus Kristaus asmens vienybė buvo aiškiai apibrėžta, o atmetus monofizitizmą, galutinai nusistovėjo mokymas apie dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių vienybę.

Išnašos

1. Religijotyros žodynas. – Vilnius: Mintis, 1991, 96 psl.
2. Baldwin, James, Dictionary Of Philosophy And Psychology, 1901.
3. Васильев П. П. Богочеловек//Энциклопедия Брокгауза и Ефрона. — С.-Пб.: Брокгауз-Ефрон. 1890—1907.