Diabolikas (1968 filmas)

Diabolikas
Pavadinimas	Diabolik
Kilmės šalis	Italija Prancūzija
Režisierius
Prodiuseris (-iai)	Dino De Laurentiis
Kompozitorius	Ennio Morricone
Vaidina	Marisa Mell Adolfo Celi
Metai	1968
Žanras	trileris
Trukmė	105 min.
Kalba	italų
IMDb įrašas

Diabolikas (it. Diabolik) – 1968 m. režisieriaus sukurtas veiksmo filmas pagal Angelos ir Lucianos Giussani komiksus apie nesugaunamą nusikaltėlį Diaboliką.

Komiksų ekranizaciją pirmasis sugalvojo prodiuseris , kuris 1965 m. sudarė tarptautinę koprodukcijos sutartį ir pasamdė režisuoti filmą, kuriame turėjo vaidinti Jean Sorel, Elsa Martinelli ir . Pamatęs Holto filmuotą medžiagą prodiuseris Dino De Laurentiis buvo taip ja nusivylęs, kad nusprendė perimti filmo gamybos kontrolę ir pradėti projektą iš naujo su nauju scenarijumi, o režisieriumi jis paskyrė . De Laurentiis filmą prodiusavo kartu su kita komiksų knygos adaptacija „Barbarella“, abu projektus finansiškai rėmė „Paramount Pictures“, jie dalijosi keliais aktoriais ir komandos nariais. Iš pradžių Diaboliko mylimosios Evos vaidmuo buvo numatytas aktorei Catherine Deneuve, tačiau dėl jos nesuderinamumo su Law ir nesutarimų su Bava vaidmuo buvo perkurtas su Marisa Mell. Dirbdamas su didesniu finansiniu ir kūrybiniu spaudimu, nei jam buvo įprasta, Bava sukūrė filmą neišnaudodamas jam skirto biudžeto, jis panaudojo daugelį nebrangių vaizdo efektų technikų, kurias buvo naudojęs ankstesniuose savo filmuose.

Tai buvo vienintelis filmas, kurį Bava režisavo didžiajai Holivudo studijai.

Juosta kino teatruose pasirodė prasčiau negu tikėjosi De Laurentiis, ji taip pat sulaukė neigiamų recenzijų „The New York Times“ bei „Variety“. Gerokai vėliau, iš naujo įvertinus visą režisieriaus Bavos filmografiją, filmo vertinimas buvo gerokai palankesnis: pagyrimų sulaukė filmo vaizdai, Law ir Melo pasirodymai bei Ennio Morricone sukurta muzika. Tyrinėdami filmą kritikai ir istorikai daugiausia dėmesio skyrė Bavos mizanscenoms, kuriomis jis atkartojo komiksų vaizdus ir stilizaciją, taip pat filmo personažų charakterizacijai ir naratyvui, atspindinčiam septintojo dešimtmečio socialinius ir politinius sukrėtimus.

Ilgainiui filmas sulaukė kultinio statuso ir 2008 m. žurnalo „Empire“ buvo įtrauktas į 500 geriausių visų laikų kino filmų sąrašą.

Filmo kūrimas

Prodiuseris , prodiuserinės kompanijos „Italy Film“ vadovas, pirmasis pasiūlė ekranizuoti Angelos ir Lucianos Giussani „Diaboliką“ – novatorišką italų komiksų žanro pavyzdį.

„Italy Film“ už 20 milijonų lirų įsigijo filmo adaptacijos teises iš Giussani leidyklos „Astorina“ ir pasiūlė sudaryti platinimo sutartį su Dino De Laurentiis: 100 milijonų lirų avansą mainais į filmo platinimo teises visam laikui. De Laurentiis sumokėjo 70 mln. lirų avansą ir sudarė bendros gamybos sutartį tarp Italijos, Prancūzijos („Les Films Marceau-Cocinor“) ir Ispanijos („A.S. Film Produccion“ ir „Impala“). Pirmuosius scenarijaus projektus parašė komiksų autoriai Pjeras Karpis ir Korrado Farina, kurie taip pat dirbo televizijos reklamos srityje. Vėliau šiuos projektus peržiūrėjo scenaristai Giampiero Bona ir Fabrizio Onofri, kuriems buvo liepta sušvelninti smurto scenas. Onofri ir Bonos scenarijuje taip pat buvo akcentuojama komedija, kuri buvo artima tuo metu populiariam filmui „Fantomas“. Filmą režisavo britų režisierius , o pagrindinius aktorių vaidmenis atliko Jean Sorel (Diabolikas), Elsa Martinelli (Eva Kant), ir George Raft (Diaboliko priešas Ričnesas). Pradinis Cervi aktorių pageidavimas buvo Diaboliko vaidmenyje matyti Alain Delon, tačiau jo atlyginimas buvo per didelis, o Evos Kant – Virna Lisi, tačiau pastaroji buvo užimta kitu projektu.

Filmavimo darbai prasidėjo 1965 m. rugsėjo 20 d. Ispanijoje, tačiau dėl aktoriaus George Raft ligos buvo sustabdyti, o šį pakeitė Girbert Roland. Lapkričio 13 d. filmavimas vėl sustojo. De Laurentiis, peržiūrėjęs jau nufilmuotus epizodus, laikinai nutraukė filmo kūrimą, teigdamas, kad filmuota medžiaga „meniniu ir komerciniu požiūriu buvo tokio žemo lygio, kad mes aiškiai supratome, jog toliau eiti šiuo keliu reiškia eiti į katastrofą“. 1969 m. interviu Holtas sakė, kad filmas „nebuvo sustabdytas, jam pritrūko pinigų… Jis buvo netinkamai valdomas, todėl filmas baigėsi ir visi išvyko namo. Visi padavė visus į teismą. Iš tikrųjų man sumokėjo, nes gerai pažinojau Italijos sceną“.

Diaboliko slėptuvė

De Laurentiis manė, kad vienintelis būdas išgelbėti filmą – atnaujinti gamybą su nauju scenarijumi ir režisieriumi. Kitos prodiuserinės kompanijos buvo nepatenkintos, kad De Laurentiis nutraukė gamybą, todėl „Les Films Marceau-Cocinor“ nutraukė sutartį su „Italy Film“. „A.S. Film Produccion“ konfiskavo filmuotą medžiagą, pasiėmė „Italy Film“ išnuomotas kameras, kostiumus ir ginklus, dėl to kompanija beveik bankrutavo. Tuo tarpu De Laurentiis pasinaudojo naujai įgytomis teisėmis ir įtraukė Diaboliką tarp kelių komiksų personažų į Vittorio De Sica antologinio filmo „Raganos“ segmentą, „Įprastas vakaras“ kuriame vaidino Silvana Mangano ir Clint Eastwood; čia Diaboliką suvaidino aktorius . Vėliau režisierius Umberto Lenzi nesėkmingai bandė perpirkti teises ekranizuoti „Diaboliką“.

Nusprendęs kurti filmą kaip papildomą projektą, papildantį jo būsimą filmą „Barbarela“, kuris taip pat buvo komiksų serijos adaptacija, De Laurentiis atnaujino gamybą, gavęs finansinę paramą abiem projektams iš „Paramount Pictures“. Jis sudarė dviejų filmų bendros gamybos sutartį su prancūzų prodiuseriu Henri Michaud iš „Marianne Productions“, o režisieriumi pasamdė .

Galutinis scenarijus buvo paremtas trimis atskiromis Diaboliko istorijomis: „Sepolto vivo!“ (liet. Palaidotas gyvas!), „Lotta disperata“ (liet. Beviltiška kova) ir „L’ombra nella notte“ (liet. Nakties šešėliai). De Laurentiis leido Bavai pasitelkti daugelį svarbiausių savo naujausių filmų komandos narių, tokių kaip jo sūnus ir režisieriaus asistentas , montuotojas Romana Fortini, operatorius Antonio Rinaldi ir scenarijaus vadovė Rosalba Scavia.

Nors De Laurentiis filmo kūrimui skyrė 3 milijonus dolerių, Bava sugebėjo išsiversti su 400 tūkstančių. Prodiuseris nusprendė, kad sutaupytus pinigus reikia investuoti į filmo tęsinį, tačiau Bava atsisakė. Jis vėliau dar 2 kartus dirbo su De Laurenčiu, tačiau likusią karjeros dalį rinkosi dirbti su nepriklausomais prodiuseriais.

Pagrindiniai aktoriai

Diabolikas ir Eva

Aktorius – vaidmuo

• John Phillip Law – Diabolikas
• Marisa Mell – Eva Kant
• Michel Piccoli – inspektorius Ginko
• Adolfo Celi – Ralfas Valmontas
• Terry-Thomas – ministras

Johnas Phillipas Law buvo pakviestas į Diaboliko atranką kaip De Laurentiis kompensacija po to, kai dėl techninių kliūčių buvo atidėtas filmo „Barbarela“, kuriame Law atliko vaidmenį, kūrimas.

Ypač daug problemų kėlė Evos Kant atranka. Iš pradžių šį vaidmenį turėjo atlikti neįvardytas amerikiečių modelis, kuris buvo atrinktas jos draugo, „Gulf+Western“ (tuometinės „Paramount“ patronuojančios bendrovės) prezidento Charleso Bluhdorno prašymu. Law pažymėjo, kad modelis buvo „nuostabi, bet nesugebėjo filme pasakyti „-Labas““, ir galiausiai buvo atleista po savaitės nuo filmavimo pradžios. Tada pasiūlė De Laurenčiuii Evos vaidmenį patikėti savo buvusiai sužadėtinei Catherine Deneuve. Law tikino, kad Bava prieštaravo šiai idėjai ir asmeniškai manė, kad Deneuve netinkama šiam vaidmeniui: „-Tarp mūsų nebuvo jokios chemijos. Ji buvo labai miela ir labai gera aktorė, bet ji paprasčiausiai netiko šiam vaidmeniui“. Aštuntajame dešimtmetyje paklausta apie dalyvavimą filme, Deneuve atskleidė, kad Bava išliejo ant jos savo nusivylimą filmo kūrimu ir chemijos su Law trūkumu, sakydama: „-Atrodė, kad jam niekas manyje netiko, net tai, kaip aš vaikštau". Po savaitės filmavimo su Deneuve Bava ir De Laurentiis nusprendė, kad ją reikia pakeisti. Ji buvo atleista po to, kai atsisakė vaidinti scenoje, kurioje Diabolikas ir Eva mylisi ant pavogtų 10 milijonų dolerių.

Bava gavo galimybę pervaidinti Evą ir pasirinko aktorę Marilu Tolo. Laurentiis, kuris nemėgo Tolo, vietoj jos pasamdė antrąjį Bavos pasirinkimą – Marisą Mell. Filme tamsiaplaukė aktorė dėvi šviesų peruką.

Siužetas

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Neįvardintoje Europos valstybėje veikia nesugaunamas ir žiaurus vagis Diabolikas, kuris kartu su savo meiluže Eva, nepaisant visų teisėsaugos pastangų, vagia didžiules pinigų sumas ir brangenybes. Diaboliką persekiojantis inspektorius Ginko, pralaimintis kievieną kovą, nusprendžia į pagalbą pasitelkti nusikaltėlį Valmoną, tačiau ir jam nepavyksta įvilioti Diaboliko į spąstus. Galiausiai Ginko gauna leidimą pervežti vyriausybės reikmėms reikalingo 20 tn aukso krovinį. Žinodamas, kad tokiam laimikiui Diabolikas neatsispirs, Ginko pasirūpina, kad po vagystės policija galėtų aptikti Diaboliko slėptuvę.

Šaltiniai

1. . BFI. Suarchyvuotas originalas 2016-08-11. Nuoroda tikrinta 3 November 2020.
2. Curti 2016, p. 100.
3. Tim Lucas. „Danger: Diabolik“ (Blu-ray). Imprint Films. Event occurs at 1:22:43. Commentary. {{}}: Trūksta arba tuščias parametras |url= ()
4. Gough-Yates, Kevin (November–December 1969). „Seth Holt interview“. Screen. 10 (6). p. 17.
5. Curti 2016, p. 102.
6. Curti 2016, p. 103.
7. Lucas 2007, p. 728.
8. Lucas 2007, p. 729.

Literatūra

• Curti, Roberto (2016). Diabolika: Supercriminals, Superheroes and the Comic Book Universe in Italian Cinema. Midnight Marquee Press. ISBN .
• Lucas, Tim (2007). Mario Bava: All the Colors of the Dark. Video Watchdog. ISBN .