Dharmašastros

Dharmašastros (skr. धर्मशास्त्र = IAST: Dharmaśāstra – „dorovės mokymas“) – senovės Indijos religiniai ir teisiniai traktatai. Ištisai arba fragmentais yra išlikę daugiau kaip 20 darmašastrų. Jose, remiantis brahmanizmu, išdėstytos taisyklės, nustatančios žmogaus veiklą teisiniu, religiniu ir etiniu požiūriu; veikla priklausanti nuo kastinės luominės padėties visuomenėje. Įstatyminės galios neturėjo.

Plačiąja prasme, Dharmašastromis vadinami visi, apie moralines, etines normas pasakojantys, tekstai; siaurąja prasme – kanono tekstai. Nuo IV a. pr. m. e. iki I a. m e. formavosi Dharmasūtros ir Manusmriti, nuo I iki VIII a. – kitos šastros, nuo IX iki XIX a. – įvairūs komentarai.

Dharmašastrų pagrindu laikomos 4 dharmasūtros. Jos susidarė dar laikotarpiu ir siejamos su Kalpa Vedanga (arba ), formavosi atskirose Vedų mokyklose. Jų tekstai labai lakoniški. Dharmasūtras sudaro: Āpastamba, Baudhāyana, Vāsiṣṭha ir Gautama. Pastaroji yra seniausia (VI-IV a. pr. m. e.). Joje aptariami dharmos šaltiniai, pareigos, ašramos, (vedybų, iniciacijų ritualai), mokesčių, bausmių klausimai, mitybos taisyklės, moterų pareigos, leviratas.

Dharmašastros, priešingai, nei Dharmasūtros, su konkrečiomis mokyklomis nesiejamos, pateiktos eiliuota, sklandžia forma. Dažnai priskiriamos įvairiems rišiams (Naradai, Manui, ). Be sūtrose nagrinėjamų moralinių ir etinių temų, šastrose taip pat yra platesnių temų apie filosofiją, architektūrą, mediciną ir kt.

Žymiausios Dharmašastros:

• Manusmṛti (200 m. pr. m. e.-200 m.), svarbiausias teisinis ir moralinis hinduizmo kodeksas;
• Yājñavalkya Smṛti (200–500 m.), laikoma geriausiai sukomponuota, leksiškai tobuliausia šastra;
• Nāradasmṛti (100 m. pr. m. e.-400 m.), grynai juridinio pobūdžio rinkinys;
• Viṣṇusmṛti (700–1000 m.), viena vėlyviausių šastrų, ženkliai paveikta Bhakti tradicijos;
• Bṛhaspatismṛti (200–400 m.), vieningo jos teksto nerasta;
• Kātyāyanasmṛti (300–600 m.).

Dharmašastrose daug dėmesio yra skirta aptariant ar žmogus turi teisę nusižudyti. Dharmašastrose yra teigiama, kad religinės savižudybės yra leidžiamos esant šiom aplinkybėm:

1. askezės metu,
2. pasiskandinant šventųjų upių Jamunos ir Gango upių santakoje,
3. klajojant ir marinant save badu senatvėje paskutiniais gyvenimo metais,
4. Sati ceremonijos metu neseniai tapusi moteris turėdavo paaukot save susidegindama gyva lauže, kuriame deginamas mirusio vyro kūnas,
5. žmonės kenčiantys nuo neišgydomų ligų arba kurie yra tokie seni ir nualinti kad patys nori pabaigt savo gyvenimą – tokiems žmonėms irgi yra leidžiama nusižudyti.

Šaltiniai

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, II t. MELI institutas, Vilnius.
2. Suicide in Asia and the Near East, University of California Press, February 1984, ISBN-10: 0520048113, ISBN-13: 978-0520048119