Chirurgija intervencinės medicinos sritis Lietuvoje chirurgija apima visą pluoštą labai išvystytų siaurai specializuotų

Chirurgija – intervencinės medicinos sritis. Lietuvoje chirurgija apima visą pluoštą labai išvystytų siaurai specializuotų sričių.

Chirurgai – gydytojai, naudojantys instrumentus, kuriais atliekamos operacijos. Chirurgija glaudžiai susijusi su , , antiseptika.

Transplantologija

Transplantologija – mokslas, tiriantis organų perkėlimą.

1967 m. K. Barnard persodino moters širdį Keiptaune. vyras išgyveno 2 savaites.
1987 m. sausį Šumakovas sėkmingai persodino širdį Maskvoje.
1987 m. rugsėjo 2 d. sėkmingai persodinta širdis Vilniuje muzikos mokytojui, kuris išgyveno 2 mėn. Atliko A. Marcinkevičius.

Operacijos

Operacijos reikalingos susirgimams gydyti, kai prireikia pataisyti, pašalinti ar pakeisti kurias nors anatomines struktūras, pažeistas paciento susirgimo ar patirto sužalojimo metu.

Traumatologija

Chirurgijos sritis, tirianti ir gydanti organizmo pakitimus, įvykusius traumų metu – traumatologija ar ortopedija.

Bendroji chirurgija

Ne centrinėse klinikose esantys chirurgijos skyriai, paprastai apimantys kelias chirurgijos sritis. Dažniausiai vadinami Bendrosios chirurgijos skyriais.

Ūmus apendicitas

Bene esminę padėtį užimdavo pilvo (abdominalinė) chirurgija, kadangi dažniausias grėsmingas ūmus chirurginis susirgimas – ūmus apendicitas, tapęs chirurgijos „klasika“. Paprastai susirgimas turi aiškius, tipinius požymius. Kartais susirgimo eiga supainiota su kitais lėtiniais virškinimo sistemos sutrikimais, ar ypač vaikų (kūdikių) amžiuje – sunkiai nustatoma, ir gali būti labai sunki komplikacijų atvejais.

Chirurgijos istorija

Priešistorinė chirurgija

Daugelyje pasaulio senovės tautų gydymo menas buvo susietas su religiniais veiksmais. Indai, arabai, egiptiečiai, graikai manė, kad menas gydyti tai Dievo dovana. Dažnai tokius žmones vadino žyniais. Rašytiniai šaltiniai liudija apie chirurgijos pasiekimus šiose senovės civilizacijose:

Babilonas. Hamurabio kodeksas apie 2500 m. pr. m. e. Chirurgija kaip ir visa medicina buvo dvasininkų bei žinių rankose.
Senovės Egiptas. 3200–300 m. pr. m. e. Jie mokėjo , , operaciniu būdu šalinti inkstų akmenis. Gerai atstatinėjo ilgųjų kaulų lūžius. vartojo indiškąją kanapę ir opijų.
Senovės Graikija. Garsiausias graikų gydytojas empirikas Hipokratas, paskelbęs daug chirurginių darbų apie kaukolės kaulų lūžių nustatymą ir gydymą. Kraujavimui sustabdyti jis reikalavo sužeistą galūnę pakelti aukštyn.

Chirurgija, žlugus antikinei Graikijai

Senovės Romoje buvo vaikų gydytojai, gladiatorių gydytojai. Celsas susistemino chirurgiją, parašė veikalą „De medicina“. Galenas pats skrodė lavonus, daugiausia beždžionių, rečiau – žmonių. Tai padėjo jam surinkti daug anatomijos ir fiziologijos žinių. Galenas taip pat toli pažengė operacinėje chirurgijoje ir paliko daugelio operacijų aprašymą. Vartojo ligatūras ir kraujagysles užsukdavo. Siuvo šilkiniais, o kartais ir žarniniais siūlais. Jis ypač rūpinosi žaizdų gydymu ir gijimu. Pirmasis aprašė kaulų sugijimą ir kaulinį rumbą.

Bizantijoje ypač palankios sąlygos medicinai vystytis buvo IV-VIII a. Čia klestėjo ir chirurgija. Žymiausias to laiko gydytojas buvo Paulus de Aegina (Povilas Eginietis), laikomas jauniausia grandimi tarp senovės laikų ir viduramžių medicinos. Jis šalindavo navikus, darydavo amputacijas.

Arabai išrado eterį ir pradėjo jį naudoti nejautrai. Žymiausias arabų medicinos atstovas buvo tadžikas Avicena – Ali Abu Ibn-Sina (980-1037). Parašė „Medicinos arba gydomojo meno kanonas“. Manoma, kad jis yra pastovaus tempimo gydant lūžimus metodo autorius. Kitas žymus arabų medicinos atstovas buvo Abukasimas, gyvenęs Ispanijoje. Jis darydavo torakotomiją empiemos atveju, šalindavo akmenis iš šlapimo pūslės, operuodavo .

Viduramžių chirurgija

Viduramžiais krikščionių bažnyčia varžė mokslo, tuo pačiu ir chirurgijos vystymąsi. Neleistinos buvo kruvinos operacijos, dėl draudimo skrosti chirurgija tapo antraeiliu amatu. Barzdaskučiai, ilgainiui susibūrę į chirurgų cechus, užsiėmė gydymu turgaus aikštėse – daugiausia gydė žaizdas. Anksčiausiai šis amatas atsirado Italijoje ir iš jos po visą Europą pasklido garsūs išvaržų ir akmenų operatoriai.

Kvalifikacijos egzaminavimo pradžia

Pirtininkai ir barzdaskučiai pridarydavo ir daug nelaimių, todėl Sicilijos karalius Rodžeras II 1140 metais įvedė chirurgams ir apskritai visiems gydytojams . Chirurgija buvo visiškai prilyginta kitoms medicinos šakoms 1540 m., kai Henris VIII paskelbė suvienijimo aktą tarp chirurgų ir barzdaskučių cecho – Londone buvo įsteigtas Karališkasis Chirurgijos koledžas. Iki jo buvo griežtos ribos tarp chirurgų ir terapeutų, vadinamųjų internistų, kuriems nepriimtina buvo ne tik chirurginių operacijų atlikimas, bet ir paprasčiausias fizinis pacientų ištyrimas.

Nustatant diagnozę, buvo draudžiama apnuoginti paciento kūną, o jei pacientė – moteris, net ir liestis prie jos. Tačiau, nustatę diagnozę, internistai, jei ligoniui reikėjo chirurginio gydymo, siųsdavo jį kaip tik pas tuos niekinamus barzdaskučius. Šis teisių sulyginimas buvo labai svarbus chirurgijos vystymosi etapas. Pagaliau suprasta, kad chirurgija irgi yra labai svarbi medicinos sritis ir kad jos irgi reikia labai rimtai mokytis. Visoje Europoje ėmė kurtis aukštosios medicinos mokyklos.

Universitetinės studijos bei tyrimai

1112 m. Bolonijoje įsikūrė pirmasis Universitetas. 1205 m. – Paryžiaus universitetas. XIII a. Universitetas įkurtas Salerne. Čia chirurgijos studijos jau buvo grindžiamos anatomija. Rodžeras Frugardis iš Salerno išleido chirurgijos kompendiumą „Chirurgia magistri Rogeri“, kuriuo visą sekantį šimtmetį naudojosi Europos gydytojai.

Leonardas da Vinčis aprašė visą kirmėlinės ataugos anatomiją ir jos variantus. Medicina tuo metu jau rėmėsi anatomijos ir fiziologijos žiniomis.

Prancūzų chirurgas Henris de Mondevilis (1320) galutinai pasisakė prieš žaizdų zondavimą ir suprato ankstyvo žaizdos sutvarkymo reikšmę. Vietinei nejautrai jis taikė galūnės užveržimą.

Žarnų siuvimas

Kitas žymus prancūzas Gi de Šolijakas (1300-1368) pirmasis pradėjo siūti žarnas ne kaip italai Rodžeras ir Rolandas, kurie dėdavo į žarnos spindį džiovintą žąsies trachėją ar kitą vamzdelį. De Šoliakas parašė išsamų chirurgijos vadovėlį, kur aprašė šlaunikaulio lūžio gydymą pastoviu lūžgalių tempimu į priešingas puses. Šis būdas buvo užmirštas ir tik XIX a. iš naujo atrastas.

Priemonės, stabdančios kraujavimą

Barzdaskutys - chirurgas A. Pare (1510-1590) prancūzų - vokiečių karo metu kraujavimui stabdyti ant žaizdų pildavo verdančią dervą arba kišdavo į ją visą galūnę. Tai turėjo apsaugoti ir nuo „žaizdų užnuodijimo paraku“. Dėl to daugelis sužeistųjų mirdavo nuo skausminio šoko. Vieną kartą derva Pare pasibaigė, tada jis pradėjo pilti ant žaizdų kiaušinių, rožių aliejaus ir mišinį ir gavo žymiai geresnius rezultatus.

Kraujavimui stabdyti jis pradėjo taikyti stambiųjų kraujagyslių ligatūras, o 1552 m. sugalvojo specialų instrumentą kraujuojančioms kraujagyslėms suimti operacijos metu. Pare patobulino ir traumatologiją – sugalvojo stakles išnirimų bei lūžimų atstatymui, rankos protezą su šarnyrais. 1563 m. jis buvo paskirtas asmeniniu Karolio IX gydytoju, gyvenimo pabaigoje tapo ir Prancūzijos Mokslų Akademijos garbės nariu.

Skrandžio rezekcija ir sužeistųjų transportavimas

J. Peanas (1830-1898) pirmasis atliko skrandžio , bet pacientas mirė. J. Peanas buvo labai elegantiškas, operuodavo tik su fraku. Tai buvo chirurgas be širdies, turintis virtuozišką techniką.

J. Larey – GMP įkūrėjas. Buvo chirurgas Napoleono armijoje, pasiūlė sužeistuosius transportuojančius vežimus žymėti raudonu kryžiumi, kad nešaudytų priešas.

XVII ir XVIII amžiaus chirurgija

Dž. Hunteris (1729-1793) anglas chirurgas, stengėsi suteikti chirurgijai stiprų teorinį pagrindą, norėjo ją iš paprasto amato padaryti mokslu ir menu. 1731 m. Paryžiuje Liudvikas XV įkūrė Karališkąją chirurgijos akademiją. Tuomet chirurgai buvo prilyginti kitiems gydytojams. Pirmuoju akademijos prezidentu tapo garsusis Ž. L. Pti (Jean-Louis Petit). Akademijos dėka prancūzų chirurgija dominavo pasaulyje iki XIX a. vidurio.

XIX a. ir XX amžiaus pradžios chirurgija

XIX a. viduryje į pirmą vietą iškilo vokiečių chirurgija. Jos įkūrėju laikomas B. Langenbekas. Iš jo mokyklos išėjo T. Bilrotas, R. Kocheris, F. Esmarchas ir kt.

F. Trendelenburgas (1844–1924) pirmas padarė embolektomiją iš a. pulmonalis. Jo vardu pavadinti mėginiai ir ortopedijoje. Kaune gimęs J. Mikuličius (1850–1905) daugiausia domėjosi virškinamojo trakto, ypač storųjų žarnų, chirurgija. Tolimesnė chirurgijos raida buvo susijusi su dviem problemomis: žaizdų infekcija (dėl jos mirdavo virš 80 % operuotų) ir skausmo problema. Buvo ir trečia problema – nemokėjimas tinkamai stabdyti kraujavimą operacijų metu. Dėl šių veiksnių operacinis mirštamumas daugeliu atvejų būdavo didesnis nei neoperuojant, ir, kol šitos problemos nebuvo išspręstos, chirurgija negalėjo vystytis kaip lygiavertė medicinos šaka ir buvo tik nevilties gydymo metodas.

Iki bakteriologinės eros pradžios (1876 m.) daugiau kaip pusė operuotų ligonių susirgdavo rože, žaizdų difterija arba ir mirdavo. Todėl chirurgai bijodavo operuoti, nes po kai kurių operacijų mirštamumas būdavo didesnis, nei nieko nedarant.

XVIII a. dauguma chirurgų manė, kad dėl kaltas oras – jis atšaldąs ir išdžiovinąs žaizdas, dėl to susiaurėjančios smulkiosios kraujagysles ir žaizdoje sutrinkanti kraujo apytaka. Todėl oro tais laikais labai bijota ir stengtasi žaizdas uždengti . A. Levenhukas, L. Pasteras, Henle skelbė postulatus, kad infekcinių ligų ir supūliavimų priežastys tai gyvi organizmai, nematomi akimi (contagia animata). 1867 m. žymus anglų chirurgas Dž. Listeris (1827–1912 m.), remdamasis L. Pastero darbais, įrodė, kad žaizdų pūliavimo priežastis yra gyvi mikroorganizmai, patekę į ją iš oro. Kovai su mikrobais jis panaudojo , nustatė optimalią jos koncentraciją – 3-5 % ir sukombinavo specialų keleto sluoksnių tvarstį, kad prie žaizdos neprieitų oras. Tai, kad karbolio rūgštis sulaiko puvimą, buvo pastebėta dar 1860 m. ir jau tada ji pradėta vartoti pūlinių žaizdų gydymui, bet Listeris paruošė karbolio rūgšties vartojimo metodą ir pritaikė jį plačiu mastu, todėl jis laikomas įkūrėju. Karbolio rūgštį jis naudodavo ir tvarsčiams mirkyti, ir operaciniam laukui, instrumentams, rankoms plauti, net sugalvojo pulvezatorių, kad nešvarus oras operacinėje neužterštų žaizdos. Tokiu būdu, visa operacinė kvėpėjo karbolio rūgštimi.

Bet dar prieš jų darbų paskelbimą, gydytojams neturint jokio supratimo apie mikrobus, švaros laikymosi svarbą, apsisaugant nuo pūliavimo, suprato I. (1818–1865) – vengrų akušeris - ginekologas, dirbęs Vienoje, kur tuo metu buvo 2 akušerinės klinikos. Abiejose daug moterų sirgdavo , vienoje dirbo studentai medikai ir gimdyvių mirtingumas ten buvo 10-12 %, o gretimoje, kur dirbo akušerijos mokyklos mokinės – tik 2 %. Zemelveisas pradėjo ieškoti priežasčių ir empiriniu būdu nustatė, kad studentai atneša kažkokias medžiagas iš anatomikumo nuo lavonų (Zemelveiso draugas teismo ekspertas skrodimo metu įsipjovė pirštą ir mirė, o jį skrodžiant, rasti pokyčiai buvo identiški pokyčiams mirusių gimdyvių organizme). Zemelveisas įvedė klinikoje rankų plovimą muilu ir chloro vandeniu, ir mirštamumas staiga nukrito iki 1,5℅. Bet kitų jo atradimas nebuvo suprastas. Zemelveisui teko pakeisti darbo vietą ir galų gale jis buvo uždarytas į beprotnamį, kadangi neatsisakė savo idėjos ir pradėjo rašinėti laiškus su rekomendacijomis plauti rankas žymiausiems chirurgams. Jo atradimas buvo išjuoktas ir pamirštas, ir rankų plovimo svarba buvo įrodyta tik atsiradus Pasterio darbams apie mikrobus.

W. S. Halsted tyrė ir tobulino apsisaugojimą nuo infekcijos, kraujavimo kontrolę, audinių perpjovimą, drenavimą, žaizdų gijimo būdus. Baigęs studijas JAV, išvyko tobulintis į Vokietiją – stažavosi pas Bergman’ą, Esmarch’ą. Vienoje susidraugavo su Mikuličiumi. Vienas iš pirmųjų Amerikoje pradėjo vartoti kokainą nuskausminimui. Naudojo Listerio antiseptiką. Įvedė rankų dezinfekciją, plono šilko siūlę. Prieš operaciją liepdavo visiems pakeisti rūbus, tačiau operuodavo be kaukių. Norėdamas apsaugoti nuo rankų egzemos vieną operacines sesutę, kurią paskui vedė, Halstedas užsakė savo draugui, vulkanizacijos išradėjui Goodyear'ui sukurti plonas gumines pirštines, kurios netrukdytų dirbti. O galutinai jas į chirurginę praktiką įdiegė Halstedo rezidentas Bloodgood 1883 m. Operuojant su pirštinėmis, žaizdos supūliuodavo žymiai rečiau. Europoje pirštinės paplito tik 1897 m. dėvėjimą operacijos metu įvedė Teodoras Bilrotas, gerai susipažinęs su Pasterio bei Listerio darbais. Iki tol chirurgai operuodavo su smokingais, žiedais, monokliais.

Nuskausminimas

Nemalšinant skausmo, daugelis ligonių žūdavo nuo šoko, bet ir senovėje naudojami anestezijos būdai turėjo ne mažiau pavojų. Prieš operaciją nuleisdavo kraują iki apalpimo, senovės Azijoje užspausdavo miego arterijas. Plačiai naudotos aguonos ir mandragoros šaknys. Viduramžiais šiais narkotikais primirkydavo kempines, išdžiovindavo ir duodavo čiulpti operacijos metu. Jos buvo vadinamos spongia somnifera – migdančiomis kempinėmis. Niekas nežinojo šių medžiagų dozavimo, todėl ligoniai dažnai neatsibusdavo. Germanai prieš operacijas nugirdydavo ligonį iki sąmonės netekimo. Vietinei nejautrai sukelti A. Parė užverždavo galūnę varžtu, prispausdavo kraujagysles ir nervus. Dėl to po operacijų galūnę dažnai tekdavo amputuoti.

1806 m. išskirtas pagrindinis opijaus alkaloidas – morfinas, kurį nuo 1820 m. ėmė plačiai naudoti Mažandis. Jis nustatė morfino dozes.

1844 m. Wells (1815-1848) – dantistas, ėmė vartoti N₂ O₂ nuskausminimui. Tačiau jų poveikio demonstracija Harvardo universitete nepavyko, ir jis nusižudė.

1846 m. gydytojas ir chemikas Ch. Džeksonas pasiūlė dantistui W. Mortonui išbandyti eterio garus skausmui malšinti. 1846.X.16. Bostone, Mortonui davus eterio narkozę, J. Uorenas pašalino auglį iš kaklo. Ši data laikoma anestezijos eros pradžia. 1847.II.12. A. Adomavičius padarė pranešimą apie eterio narkozę Vilniaus gydytojų draugijos posėdyje, o 1847.II.23 kartu su L. Lechavičiumi pirmą kartą Lietuvoje ją panaudojo.

1847 m. Simpsonas – pirmas panaudojo narkozei . Jis buvo akušeris - ginekologas, pirmoji jo nėščia pacientė pagimdė be skausmo – gimė dukrytė, kurią pavadino Anestezija. Simpsoną pradėjo pulti dvasininkai, kad jis atleidžia moteris nuo bausmės skirtos Ievai paties dievo, tas atkirto, kad dievas pats buvęs pirmas narkotizatorius.

1851 m. C. G. Pravoise ir Wood nepriklausomai vienas nuo kito pagamino švirkštą.

1855 m. Wood pasiūlė leisti nuskausminančius po oda.

Nuorodos

Žurnalas „Lietuvos chirurgija“
Lietuvos chirurgija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.