Carl OrffK Orfas 1970 m Visas vardas Carl Heinrich Maria OrffGimė 1895 m liepos 10 d Miunchenas Bavarijos karalystė Voki

Carl Orff

K. Orfas 1970 m.
Visas vardas	Carl Heinrich Maria Orff
Gimė	1895 m. liepos 10 d. Miunchenas, Bavarijos karalystė, Vokietijos imperija
Mirė	1982 m. kovo 29 d. (86 metai) Miunchenas, Vakarų Vokietija
Palaidotas (-a)	Andechso vienuolynas
Sutuoktinis (-ė)	Alice Solscher, Gertrud Willert, , Liselotte Schmitz

Veikla	kompozitorius, muzikos pedagogas

Alma mater	Bavarijos akademija

Karlas Orfas (Carl Orff, 1895 m. liepos 10 d. Miunchene – 1982 m. kovo 29 d. Miunchene) – XX a. vokiečių kompozitorius, pagarsėjęs savo kantata .

Biografija

Karlas Orfas (1950 m.) ir Šv. Cecilijos akademijos Romoje (1957 m.) narys. Kurti pradėjo būdamas gimnazistas; 1913–1914 m. studijavo pas ir , 1921–1922 m. pas H. Kaminskį.

1924 m. su Dorotėja Giunter įkūrė Gimnastikos, šokio ir muzikos mokyklą. Joje įgyta patirtis tapo Karlo Orfo muzikinės pedagoginės sistemos pagrindu. Vaikai buvo mokomi kolektyvinio muzikavimo – dainuoti, improvizuoti ir groti paprasčiausiais mušamaisiais muzikos instrumentais. Su fortepijono meistru K. Maendleriu Orfas sukūrė instrumentų rinkinį, vadinamą „Orfo orkestru“, skirtą muzikiniam ugdymui. 1930–1935 m. pasirodė 5 dalių pedagoginis veikalas Orff-Schulwerk („Orffo muzika mokyklai“, su Gunild Ketman, 5 d., II redakcija 1950–1954 m.).

1930–1933 m. K. Orfas buvo Miuncheno Bacho draugijos dirigentas.

1950–1960 m. vadovavo kompozicijos klasei Miuncheno aukštojoje muzikos mokykloje.

1961 vadovavo Zalcburgo įkurtam Orfo institutui. Šio instituto tikslas skleidžiant Karlo Orfo muzikinio ugdymo sistemą, rūpintis vaikų ir jaunimo meniniu lavinimu. Institutas leido specialius metinius rinkinius.

1972 m. Miuncheno universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą.

Kūryba

Visi brandūs Karlo Orfo kūriniai, pradedant pirmąja scenine kantata „“ (1937 m.), kurioje išryškėjo kompozitoriaus individualus braižas, pagrįsti paprasčiausiais muzikos plėtros būdais, vyraujančiais mušamųjų tembrais, ritmu, lakoniškomis temomis, paprasta harmonija. Įtakos turėjo K. Monteverdžio, J. S. Bacho, H. Šiuco, K. Debiusi, A. Šionbergo, ir kitų kompozitorių kūryba, bet daugiausia – Igorio Stravinskio muzika, ypač jo ritmo samprata. Karlo Orfo kūriniuose galima įžvelgti jo pedagogikos idėjų – muzikos, kalbos ir judėjimo – sintezę; kuri būdinga ankstyvosioms muzikos apraiškoms ir formoms. Kompozitoriaus muzika kupina gyvybės ir vitališkumo, ryškaus pagoniškumo, joje vyrauja kūniškasis pradas. Labai svarbūs paties autoriaus sukurti arba parinkti tekstai, parašyti , vėlyvąja lotynų, ar prancūzų kalba. Po II pasaulinio karo Orfo muzika tapo žinoma daugelio šalių klausytojams, o Orff-schulwerk buvo išverstas į keliasdešimt pasaulio kalbų.

Žymiausias Karlo Orfo kūrinys Carmina Burana. Kūrinys Dalis O Fortuna iš pastarojo išlaikė savo populiarumą iki dabartinių laikų ir laikomas Orfo kūrybos šedevru.

Svarbesni kūriniai

Der Mond („Mėnulis“, 1939 m.)
Die Kluge („Gudruolė“, 1943 m., Lietuvoje pastatyta 1965 m.)
Ein Sommernachtstraum („Vasarvydžio nakties sapnas“, 1964 m., pagal V. Šekspyrą)
Der Bernauerin („Bernauerio duktė“, 1947 m.)
Astutuli („Sukčiai“, 1953 m.)
Comoedia de Christi Resurrectione („Vaidinimas apie Kristaus prisikėlimą“, 1957 m.)
Ludu de nato Infante mirificus („Vaidinimas apie kūdikėlio gimimą“, 1960 m.)
De temporum fine comoedia („Vaidinimas apie laiko pabaigą“, 1973 m.)
Trionfi („Triumfai“), kurį sudaro sceninė kantatos Carmina Burana (1937, Lietuvoje pastatyta 2003 m.) ir Catulli carmina („Katulo dainos“, 1943 m.) bei sceninis koncertas Trionfo di Afrodite („Afroditės triumfas“, 1953 m.).
Antigonae („Antigonė“, 1949 m.)
Prometheus („Prometėjas“, 1968 m.).

Šaltiniai

Muzikos enciklopedija, III tomas, O-Ž, 33-34 psl. Vilnius, 2007.