Britanijos mūšis

Britanijos mūšis
Data 1940 m. liepos 10–spalio 31 d. Vieta Jungtinės Karalystės oro erdvė Rezultatas užtikrinta Didžiosios Britanijos pergalė
Priešininkai
Jungtinė Karalystė  Kanada	Vokietija  Italija
Vadai
	Hermann Göring Albert Kesselring
Pajėgos
1 963 orlaivių	4 074 orlaivių
Aukos
554 žuvusių	2 500 žuvusių

Britanijos mūšis, Mūšis dėl Britanijos (angl. Battle of Britain) – Vokietijos karinių oro pajėgų (Liuftvafės) bombonešių atakos prieš britų karinius ir civilinius taikinius 1940 metų vasarą – 1941 m. pradžioje siekiant priversti Didžiąją Britaniją kapituliuoti ar bent sudaryti sąlygas išsilaipinimui į D. Britaniją.

Mūšio metu Britanijos kovojo Liuftvafė ir Britanijos Karališkosios Oro Pajėgos (RAF). Mūšio pavadinimas kilo iš garsios Vinstono Čerčilio bendruomenių rūmuose pasakytos kalbos; „Prancūzijos mūšis jau baigtas. Manau, kad greitai prasidės ir Britanijos mūšis…” Britų istorikai mūšio pabaiga laiko 1940 m. spalio 31 d., nes nuo tos dienos buvo praktiškai nutrauktas bombardavimas dienos metu.

Britanijos mūšis buvo pirmoji didelė karinė kampanija, vykdyta tik karinių oro pajėgų. Taip pat šis mūšis iki tol buvo didžiausia ir ilgiausiai trukusi bombardavimų iš oro kampanija. Nuo 1940 metų liepos mėnesio Britanijos laivybos centrai ir kariniai uostai, tokie kaip Portsmutas, buvo pagrindiniai vokiečių aviacijos taikiniai. Po mėnesio Liuftvafė perėjo prie Karališkųjų oro pajėgų aerodromų ir infrastruktūros aviacinių atakų. Mūšiui įpusėjant, Vokietijos aviacijos taikiniais tapo ir orlaivių gamyklos ir sausumos infrastruktūra. Galiausiai Liuftvafė ėmė bombarduoti politiškai jautrius taikinius, siekdama bombardavimu įbauginti gyventojus.

Vokietijos nesėkmė kovojant su Britanijos priešlėktuvine gynyba ir nesugebėjimas priversti Britaniją svarstyti paliaubas arba kapituliaciją yra laikomi pirmuoju dideliu nacistinės Vokietijos pralaimėjimu ir vienu iš svarbiausių persilaužimų kare. Jei Vokietijai būtų pavykę pelnyti pranašumą oro erdvėje, Adolfas Hitleris būtų galėjęs įgyvendinti operaciją „Jūrų liūtas“, pagal kurią Vokietijos desantinėmis ir oro pajėgomis būtų užimta visa Didžioji Britanija.

Ištakos

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tiek politikai, tiek kariškiai manė, kad oro pajėgų vaidmuo karuose taps lemiamu. Ši nuomonė rėmėsi Pirmojo pasaulinio karo patirtimi, kai vokiečių dirižablių ir bombonešių antskrydžiai į Britaniją, nors ir nebuvo gausūs, bet padarė daug nuostolių karinei pramonei. Bombų padaroma žala buvo nedidelė, tačiau lėmė gamybos pertrūkius, nes fabrikų darbininkai, bijodami bombardavimo neatvykdavo į darbo vietas. Dėl to manyta, kad bombardavimas žymiai susilpnina gyventojų moralę.

Dėl technikos pažangos trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje imti gaminti didesni ir greitesni bombonešiai, galintys gabenti didesnius bombų kiekius, nei Pirmajame pasauliniame kare. Dėl to kariškiai ir politikai tikėjosi, kad bombardavimų pasekmės bus žymiai didesnės nei per Pirmąjį pasaulinį karą. Kadangi naikintuvų, skirtų kovoti su bombonešiais pažanga nebuvo didelė, o oro erdvės stebėjimo sistema nebuvo efektyvi, manyta, kad naikintuvams bus sunku surasti ir numušti priešo bombonešius. Net ir suradus priešo bombonešius, kurie turi savigynos priemonių ir skrenda rikiuotėje bei yra palaikomi savų naikintuvų, galimybės sėkmingai atakuoti bombonešius laikytos menkomis.

Britai oro mūšiui su Vokietija ruoštis pradėjo nuo 1934 m. Planuota didinti oro pajėgas, sukurti puolamąsias bombonešių pajėgas, nukreiptas prieš Vokietiją, taip pat stiprinti priešlėktuvinę gynybą. Prioritetas buvo skirtas pilotams mokyti ir oro pajėgų bazėms kurti, o oro pajėgų aprūpinimas modernesniais lėktuvais buvo atidėtas iki planuoto modernizacijos laikotarpio pabaigos. Tai, kad Jungtinė Karalystė neturėjo stiprių puolamųjų oro pajėgų iš dalies lėmė ir susitaikėlišką Neville Chamberlain politiką. Tuo tarpu Trečiasis Reichas plačiai išnaudojo savo naujai sukurtas oro pajėgas Vokietijos ekspansijai remti.

Tik Antrasis pasaulinis karas parodė, kad lūkesčiai dėl bombonešių efektyvumo kare buvo gerokai perdėti. Jau 1939 m. po britų antpuolių prieš vokiečių karinius laivus ir jūrų pajėgų rėmimo bazes Šiaurės jūroje tapo aišku, kad remdamiesi radarų duomenimis naikintuvai gali padaryti didžiulių nuostolių bombonešių rikiuotėms, nepaisant jų gynybinės ginkluotės. Dėl šios patirties britai ėmė didesnį dėmesį skirti oro gynybos sistemai. Nepaisant to, britai manė, kad karą nulems bombardavimo poveikis gyventojams.

Situacija prieš mūšį

Padėtis Europoje 1940 m.

1939 m. rugsėjo 1 d. Trečiasis Reichas užpuolė Lenkiją. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė paskelbė Vokietijai karą ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Per keletą Vokietijos operacijų 1940 m. Sąjungininkai patyrė didelių nuostolių, o po Mūšio dėl Prancūzijos Vokietija okupavo Beneliukso šalis ir didelę dalį Prancūzijos. Britų ekspedicinės pajėgos pateko į apsupimą prie Diunkerko ir išsigelbėjo nuo visiško sunaikinimo tik sėkmingos metu. Išsigelbėjusią ekspedicinę armiją sudarė 240 000 britų karių bei 100 000 sąjunginių valstybių karių, tačiau visa sunkioji ginkluotė buvo palikta ir galimybės gintis nuo Vokietijos įsiveržimo buvo susilpnintos. Po ir Prancūzijos kapituliavimo 1940 m. birželio 22 d. Hitleris manė, kad Antrasis pasaulinis karas praktiškai baigtas; jis taip pat manė, kad nugalėti žemyne ir likę be sąjungininkų britai greitai sutiks sudaryti taiką.

Birželio 22 d, tarp Prancūzijos armijos ir Vokietijos Vermachto buvo sudarytos Kompjeno paliaubos, o tai labai nuvylė Jungtinę Karalystę ir JAV.

Nugalėjus visus priešininkus, išskyrus Jungtinę Karalystę, tikėtasi, kad britai taip pat sieks sudaryti paliaubas, tuo labiau kad Britanijoje buvo to siekusių politinių ir visuomeninių jėgų. N. Čemberlenas, iki tol siekęs susitarimo su Vokietija, 1940 m. gegužės 10 d. atsistatydino iš premjerministrų, o jį pakeitė energingasis Vinstonas Čerčilis. 1940 m. gegužės 11 d. RAF bombardavo Vokietijos miestus. Nors užsienio reikalų sekretorius ir dalis britų visuomenės bei politikų norėjo tartis su Vokietija dėl taikos, naujasis premjeras Vinstonas Čerčilis ir ministrų kabineto dauguma atsisakė svarstyti paliaubų su Vokietija galimybę. Vietoje to Čerčilis išnaudojo savo retorinius sugebėjimus sustiprinti viešosios nuomonės paramą ilgam karui ir pasipriešinimą kapituliacijai. Hitleris apsisprendė pulti Tarybų Sąjungą iki galo nenugalėjęs savo priešo Vakaruose.

1940 m. liepos 16 d. Hitleris nurodė parengti įsiveržimo į Britaniją planą „Jūrų liūtas“. Siekiant įgyvendinti šį planą Vokietijos Generalinio štabo nuomone buvo būtina užsitikrinti viešpatavimą virš Anglijos oro erdvės. Hitlerio kalba Reichstage liepos 19 d., kurioje jis kreipėsi į Angliją siūlydamas nutraukti kraujo liejimą ir apeliavo į britų „protą“, nesulaukė jokios reakcijos.

Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos įsiveržimo į Didžiąją Britaniją planai buvo nerealūs. Nei jūrų pėstininkų, nei kariuomenės ginkluotė neatitiko šiai operacijai būtinų reikalavimų. Įsiveržimui trūko transporto priemonių. Iki 1939 m. vystydama savo karinę pramonę Vokietija net neplanavo užkariaujamojo karo prieš Didžiąją Britaniją.

Vokietijos veiksmų planas

Luftvafės vyriausiuoju vadu buvo generolas feldmaršalas Hermann Göring. Jis pasižymėjo ypatingu lojalumu Hitleriui, kuris liepos 19 d. suteikė jam specialiai sukurtą reichsmaršalo laipsnį. Po sėkmingo karo prieš Prancūziją Hitleris save laikė puikiu karvedžiu. Vieninteliu priešininku Vakaruose liko Didžioji Britanija, ir nors dar 1939 m. pradžioje tikino, kad nesiruošia niekad kariauti su Anglija, tačiau tai tapo tikėtina realybe.

Göring nesugebėjo įvykdyti užduoties sunaikinti britų ekspedicines pajėgas ir sąjungininkams pavyko didelę dalį jų išgelbėti. Göring norėjo pasinaudoti proga įrodyti oro pajėgų galią vykdant strateginį Britų salų bombardavimą.

Vermachto oro pajėgos buvo suskirstytos į tris oro laivynus. Trys jų buvo skirti puolimui:

• 2-asis oro laivynas (vadas generolas feldmaršalas Albert Kesselring) – užduotis pulti pietryčius ir Londoną;
• 3-asis oro laivynas (vadas generolas feldmaršalas ) – užduotis pulti Britanijos vakarus, Midlendas ir šiaurės vakarai;
• 5-asis oro laivynas (generolas pulkininkas ) – bazavosi Norvegijoje ir Danijoje, užduotis pulti Anglijos šiaurę bei Škotiją.

Oro mūšio pabaigoje į kovas įsitraukė ir italų Corpo Aereo Italiano padalinys

Göring įsakymu britų oro stebėjimo ir RAF pakrantės gynybiniai punktai turėjo būti sunaikinti per keturias dienas. Kitas žingsnis turėjo būti keturias savaites trukęs naikintuvų ir kitų lėktuvų gamybinių pajėgumų sunaikinimas. Vokiečiai praktiškai neturėjo žvalgybinės informacijos apie britų priešlėktuvinę gynybą ir nuolat neįvertindavo RAF pajėgų.

Britų veiksmų planas

Iki 1940 m. spalio britų oro pajėgų vadu buvo maršalas . Jo vardu buvo pavadinta britų priešlėktuvinės gynybos koncepcija.

Teritoriškai britų oro erdvės gynyba buvo padalinta į keturias aviacijos grupes (analogiškas aviacijos divizijoms) :

• Pietvakarių Anglija ir Velsas: 10-oji naikintuvų grupė (10 Fighter Group), vadas seras
• Pietryčių Anglija ir Londonas: 11-oji naikintuvų grupė (11 Fighter Group), vadas vicemaršalas
• Vidurio Anglija: 12-oji naikintuvų grupė (12 Fighter Group), vadas vicemaršalas
• Šiaurės Anglija: 13-oji naikintuvų grupė (13 Fighter Group), vadas vicemaršalas .

Šias grupes sudarė sparnai, kuriuos sudarė 2–4 eskadrilės.

Šaltiniai

1. Battle of Britain 1940 2008-06-03 iš Wayback Machine projekto.
2. Audio Clip of Churchill’s speech 2010-08-28 iš Wayback Machine projekto.
3. Bungay, Stephen. The Most Dangerous Enemy: A History of the Battle of Britain. London: Aurum Press, 2000. (hardcover), 2002, (paperback), p. 388.
4. Bungay 2000, p. 9.
5. Bungay 2000, p. 11.