Breton Vudso sistema angl Bretton Woods buvo tarptautinė monetarinė fiksuotų valiutos kursų struktūra įsigalėjusi po Ant

Breton Vudso sistema (angl. Bretton Woods) buvo tarptautinė monetarinė, fiksuotų valiutos kursų, struktūra, įsigalėjusi po Antrojo pasaulinio karo. 1944 m. sudaryta JAV ir D.Britanijos ir pasirašyta visų 44 valstybių sąjungininkių delegatų. J.M.Keynes buvo vienas pagrindinių sistemos architektų. Bretton Woods sistemos susitarimų galiojimas baigėsi 1971 m. balandžio 15 d., JAV prezidentui R.Nixon nutraukus fiksuotą aukso ir JAV dolerio vertės santykį, lygų 35 dolerių už unciją. Pirmą kartą pasaulio istorijoje, buvo panaikinta formali pasaulinių valiutų ir prekių sąsaja.

*Mount Washington* viešbutis, kuriame vyko Bretton Woods konferencija

Apžvalga

Antrajam pasauliniam karui tebesitęsiant, miestelio siekiant atstatyti tarptautinę ekonominę sistemą, į Jungtinių Tautų finansinę konferenciją suvažiavo 730 delegatų iš 44 valstybių sąjungininkių. Per tris 1944 m. liepos mėnesio savaites konferencijos dalyviai svarstė ir pasirašė Breton Vudso sutartis.

Buvo kuriama taisyklių sistema, institucijos ir procedūros, tarptautinės monetarinės sistemos reguliavimui. Viena svarbiausių Breton Vudso konferencijos metu įkurtų organizacijų buvo Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (viena iš penkių Pasaulinio banko ir Tarptautinio valiutos fondo institucijų). Šios organizacijos tapo veiksmingomis 1946 m., pakankamam šalių skaičiui ratifikavus susitarimą.

Breton Vudso sistema įpareigojo kiekvieną šalį laikytis tam tikros monetarinės politikos, kurios esminis principas neleido šalies valiutos keitimo kursui nukrypti daugiau nei 1 procentu nuo pasaulinio aukso vertės kurso, taip pat įgaliojo TVF subalansuoti laikinus tarptautinių mokėjimų nesklandumus. Sistema sužlugo 1971 m., JAV sustabdžius aukso konvertavimo į JAV dolerius galimybę. Breton Vudso sistema padėjo valstybėms, sukūrusioms ją (ypatingai JAV), kontroliuoti tarptautinius konfliktus, bei siekti bendrų tikslų.

Kilmė

Breton Vudso sistemos atsiradimas buvo sąlygotas kelių esminių faktorių: bendrų Didžiosios depresijos patirčių, politinės ir ekonominės jėgos koncentracijos kelių dominuojančių valstybių rankose ir jų poreikio užimti vadovaujančią rolę tarptautiniuose monetariniuose santykiuose.

Didžioji depresija

Galingųjų valstybių sutarimas dėl esminių tikslų ir tarptautinės ekonomikos valdymo metodų padėjo priimti vieningus Breton Vudso konferencijos sprendimus. Susitarimų esmė buvo bendras tikėjimas kapitalizmu. Nežiūrint to, jog išsivysčiusių valstybių vyriausybės kapitalizmo viziją matė skirtingai (Prancūzija, pavyzdžiui, priešingai nei JAV, siūlė sąlyginai didesnį vyriausybės kišimąsi į šalies ekonominius procesus), tačiau visos jų rinkos veiksnius ir privačią nuosavybę pripažino valstybės funkcionavimo pagrindu.

Valstybės tarnautojų menamos Didžiosios depresijos patirtys, bylojusios apie tarptautinių mainų kontrolės ir prekybos barjerų išaugimą, buvo laikomos ekonominės katastrofos priežastimi. Breton Vudso planuotojai naujų sprendimų išdavoje, tikėjosi išvengti 4-ame dešimtmetyje įvykusio nuosmukio pasikartojimo, kuomet tarptautinių mainų kontrolė pakenkė tarptautinės prekybos atsiskaitymų sistemai. 4-o dešimtmečio tarptautinės prekybos politika siekė vietinės valiutos devalvacijos, tuo būdu, mažinant mokėjimų balanso deficitą, buvo didinamas eksportuojamų prekių konkurentabilumas. Dėl šių procesų defliacijos požymiai tapo vis labiau išreikšti; nacionaliniai uždarbiai krito, prekių paklausa sumažėjo, prasidėjo visuotinė bedarbystė ir krito bendros tarptautinės prekybos apimtys.

4-ame dešimtmetyje tarptautinė prekyba retai išeidavo už rišamosios valiutos bloko geografinių ribų (pvz., Britų imperijos „“). Tokių blokų egzistavimas stabdė užsienio investicijų galimybes. Pastaroji strategija didino valstybines pajamas trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau drastiškai kenkė ekonominiam klimatui vidutinėje ir ilgalaikėje plotmėse.

Vardan permainų tarptautinėje ekonomikoje, Breton Vuds sistemos kūrėjai pasisakė už liberalios sistemos sukūrimą, kuri būtų paremta rinkos ekonomikos dėsniais ir kiek įmanoma atmestų privataus kapitalo ir prekybos barjerus. Nors būta nesutarimų dėl tokios sistemos įgyvendinimo priemonių, tačiau visi palaikė atviros sistemos sukūrimo būtinybę.

„Ekonominis saugumas“

Pasiremdami tarpukario patirtimis, JAV planuotojai sukūrė ekonominio saugumo koncepciją, kuri teigė, jog tarptautinės ekonominės sistemos liberalumas padidins pokario taikos tęstinumo galimybes. – JAV užsienio reikalų ministras, buvo viena iš asmenybių, įžvelgusių tarptautinio saugumo garantą naujojoje sistemoje. C.Hull tikėjo, jog fundamentaliosios abiejų karų priežastys slypėjo ir . Ypač jo minėtosios – Nacistinės Vokietijos vykdyta prekybos ir mainų kontrolė (abipusės sutartys) ir Didžiosios Britanijos praktikuota imperinės pirmenybės sistema, pagal kurią buvusios Britų imperijos šalys naudojosi išskirtiniu prekybinių nuolaidų statusu. C.Hull teigė:

„nevaržoma prekyba derinasi su taika; tuo tarpu aukšti tarifai, prekybos trukdžiai, neteisingos ekonominės varžybos – su karu… jei tik galėtume sudaryti laisvesnės prekybos sąlygas… laisvesnės, mažiau diskriminuojančios ir kliudančios… kad viena šalis nepavydėtų kitai ir visų šalių gyvenimo standartai augtų; pašalintume ekonominį nepasitenkinimą kurstantį karus ir turėtume realią taikos tęstinumo galimybę“.

Vyriausybinės intervencijos atsiradimas

Išsivysčiusios šalys taip pat sutarė dėl vyriausybių kišimosi į reikalingumo. Dėl Didžiosios depresijos išsivysčiusių valstybių vyriausybės visuotinį ekonomikos valdymą pradėjo matyti pirminiu valstybės uždaviniu. Darbingumas, stabilumas ir augimas tapo svarbiausiais visuotinės politikos klausimais. Tapo priimta vyriausybę laikyti pagrindiniu gerovės valstybės kūrimo įrankiu. Naujai išmokta pamoka, anot Breton Vudso sistemos „naujojo kurso“ (angl. New Dealer) vyriausiojo architekto buvo: „aukšto lygio ekonominio bendradarbiavimo nebuvimas tarp lyderiaujančių šalių… neišvengiamai baigsis ekonominėmis priešpriešomis, kurios savo ruožtu taps plataus masto karinių konfliktų pradžia“.

Ekonominio stabilumo ir politinės taikos užtikrinimui šalys sutiko bendradarbiauti reguliuojant tarptautinę ekonominę sistemą. Pokario pasaulio esminiu ramsčiu turėjo tapti laisvoji prekyba. Svarbiausios rinkos ekonomikos šalys sutiko su JAV, pokario tarptautinės ekonomikos valdymo, vizija, kurios principai turėjo sukurti ir palaikyti veiksmingą tarptautinę monetarinę sistemą ir eliminuoti prekybos ir kapitalo įplaukų kliuvinius.

JAV galios pradžia

Po Antro pasaulinio karo JAV industrija ir kapitalo augimas sparčiai didėjo. JAV, skirtingai nuo Europos, liko nenuniokota karo, priešingai – išvystė klestinčią gamybos pramonę ir pasipelnė iš ginklų pardavimo ir pinigų skolinimo kitoms kare dalyvaujančioms valstybėms; 1945 m. JAV industrijos produkcija padvigubėjo lyginant su prieškario laikotarpiu tarp 1935 ir 1939 m. Tuo tarpu Europos ir Rytų Azijos šalys buvo kiek ekonomiškai, tiek ir karinės jėgos atžvilgiu, sužlugdytos.

Breton Vudso konferencijos metu JAV ekonomikos pranašumas buvo nenuginčijamas. JAV valdė didžiąją dalį investicinio kapitalo, gamybos ir eksporto. 1945 m. JAV gamino pusę pasaulyje išgaunamos anglies, du trečdalius naftos ir daugiau nei pusę elektros energijos. JAV turėjo pakankamai pajėgumų gaminti didelius kiekius įvairiausios technikos – įskaitant laivus, lėktuvus, automobilius, ginklus, įrankius ir chemijos preparatus. Be anksčiau išvardintų pranašumo aspektų, JAV buvo sukaupusi 80 % pasaulinių aukso atsargų, bei turėjo ne tik galingą kariuomenę, bet taip pat ir atominę bombą.

Be abejo, JAV pozicija žadėjo didžiausią pelną iš naujai kuriamų, nevaržomos pasaulinės prekybos taisyklių. JAV gaminių eksportui buvo atvertos pasaulinės rinkos, tuo tarpu, prie gamybai reikiamų žaliavų, buvo garantuojamas nekliudomas priėjimas. Manoma, jog JAV kapitalizmas nebūtų galėjęs išgyventi be užjūrio rinkų ir sąjungininkų. , ekonomikos ministro pavaduotojas, buvo vienas iš daugelio JAV įstatymų leidėjų, kartą pasakęs: „Mums reikalingos rinkos – didelės pasaulio rinkos, kuriose galėtume pirkti ir parduoti“.

Karo pramonės gigantams nustojus veikti ir kareiviams užpildžius darbo rinką, pasipylė pesimistinės pranašystės, jog taika vėl sukels ekonominės depresijos pasikartojimą ir bedarbystę. Prie tokių nuotaikų prisidėjo darbininkų keliami neramumai. Su tikslu išvengti 4-o dešimtmečio ekonominės katastrofos pasikartojimo, prezidentas Franklin D. Roosevelt numatė naują pokario tvarką, kaip priemonę vedančią į niekada nesibaigiantį JAV klestėjimą ir gerovę.

Atlanto chartija

Roosevelt ir Churchill jų slaptojo susitikimo, įvykusio Niufaudlando 1941 m. rugpjūčio 8–12 dienomis metu, dėl kurio po dviejų dienų JAV ir D. Britanijos buvo sušaukta Atlanto chartija.

Karo metais JAV įsivaizdavo pokarinę ekonominę tvarką, sudarančią galimybę JAV korporacijoms laisvai investuoti užjūrio šalyse ir leidžiančią įsiskverbti į rinkas, anksčiau priklausiusias uždariems rišamosios valiutos prekybos blokams.

Atlanto chartija, parengta 1941-ais metais susitikimo tarp JAV prezidento Franklin D. Roosevelt ir Britanijos ministro pirmininko Winston Churchill, įvykusio šiaurės Atlanto vandenyse plaukusiame laive, metu, buvo išskirtinis istorinis įvykis, tiesiogiai įtakojęs Breton Vudso konferencijos sprendimus. Panašiai kaip pirmtakas Woodrow Wilson, kurio „Keturiolika punktų“ nubrėžė JAV tikslus Pirmojo pasaulinio karo išdavoje; Roosevelt iškėlė visą eilę ambicingų siekių, numačiusių pasaulinių santykių pobūdį, dar prieš JAV įsitraukimą į Antro pasaulinio karo veiksmus. Atlanto chartija žadėjo visų tautų lygiateisiškumą į išteklius ir prekybą. Be to, siūlė pasaulinių vandenų nepriklausomumą (tai buvo esminis JAV užsienio politikos tikslas nuo to laiko, kai 1790-ais, pirmą kartą, Prancūzija ir D.Britanija pradėjo kelti rimtą grėsmę JAV laivybai), agresorių nuginklavimą ir „platesnės bei pastovios bendro saugumo sistemos sukūrimą.“

Karui artėjant į pabaigą, Bretton Vudso konferencija tapo dviejų su puse metų bendro darbo tarp JAV ir D. Britanijos iždininkų kulminacija. JAV ir D. Britanijos atstovai studijavo tarpukario ekonomikos trūkumus ir siūlė tarptautinių atsiskaitymų sistemą, kurioje neegzistuotų baimė dėl staigaus valiutos nuvertėjimo arba nevaldomo kurso kitimo, kurie Didžiosios depresijos metu buvo beveik paralyžiavę pasaulinį kapitalizmą.

Dauguma JAV politikų manė, jog neturint galimybės eksportuoti gaminius į stiprią Europos rinką, JAV ekonomika nesugebėtų išlaikyti karo metu pasiektos ekonominės gerovės. Be to, infliacijai vis skausmingiau įtakojant uždarbių nepakankamumą, JAV profsąjungos nebenorėjo taikstytis su JAV vyriausybės siūlomomis sąlygomis. (1945-ųjų pabaigoje būta didelių protestų automobilių, elektros ir plieno pramonės gamyklose).

Karo padariniai Europoje ir Rytų Azijoje

JAV sąjungininkai, išvarginti karo, buvo priversti suteikti JAV vadovaujantį vaidmenį. JAV parama buvo reikalinga sąjungininkių šalių ekonomikos atstatymui ir apskritai išlikimui.

Prieškario metais Prancūzija ir D. Britanija suprato nebegalinčios laisvoje rinkoje konkuruoti su JAV industrija. 4-ame dešimtmetyje D. Britanija sukūrė savo uždarą ekonominį bloką ir užvėrė vartus JAV importui. Nežiūrint to, JAV pareigūnai buvo pasiruošę prievarta atverti imperijos rinką. Kartu sudėjus, D. Britanijos ir JAV prekyba sudarė daugiau nei pusę pasaulinės prekybos apimčių. Jeigu XIX amžiuje dominuojančią ekonominę poziciją užėmė D. Britanija, XX amžiaus antrojoje pusėje pasaulinė priklausė JAV.

Nuvarginta D.Britanija neturėjo didelio pasirinkimo. Du Pasauliniai karai buvo sunaikinę esmines pramonės šakas, kurios anksčiau leisdavo importuoti pusę šalies sunaudojamo maisto ir beveik visas žaliavas, išskyrus anglį. D.Britanija buvo priversta prašyti pagalbos. 1945 m. JAV sutiko paskolinti 3,8$ milijardus. Išsekę britų valdininkai, neturėdami konkrečios skolos grąžinimo vizijos, siūlė derybas.

Beveik du amžius Prancūzijos ir JAV interesai susikirsdavo kiek senajame, tiek naujajame pasauliuose. Karo metais prancūzų nepasitikėjimas Jungtinėmis Valstijomis buvo įkūnytas, laikinosios vyriausybės prezidento, generolo Charles de Gaulle. De Gaulle kietai kovojo su JAV valdininkais, bandydamas išlaikyti šalies kolonijų priklausomybę ir Prancūzijos veiksmų diplomatinę laisvę. Savo ruožtu, JAV pareigūnai de Gaulle laikė politiniu .

1945-aisiais de Gaulle, prancūzų nacionalizmo šauklys, nenoromis buvo priverstas prašyti JAV milijardinės paskolos. Prašymas buvo įvykdytas beveik pilnai; už skolą Prancūzija pažadėjo apriboti valstybines subsidijas ir manipuliacijas valiuta, kurios šalies eksportuotojams buvo suteikusios pranašumą pasaulinėse rinkose.

Didžioji dalis trečiojo pasaulio šalių Breton Vudso konferencijos išdavoje liko politiškai ir ekonomiškai antraeilės. Susietos su išsivysčiusiomis vakarų valstybėmis ekonominiais ir politiniais, formaliais ir neformaliais saitais, pastarosios šalys tegalėjo sekti joms primestą ekonominę sistemą. Savo ruožtu, Rytų Europos bloke, Tarybų Sąjunga padėjo pamatus izoliuotai ir skirtingai tarptautinei ekonominei sistemai.

Šaltiniai

Bretono Vudso susitarimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
„Bretono Vudso susitarimas“. Lietuvos Bankas. Nuoroda tikrinta 2021-02-15.
Dimitrova, K., Nenovsky, N., G. Pavanelli. (2007). Exchange Control in Italy and Bulgaria in the Interwar Period: History and Perspectives, ICER, Working Paper No. 40.
Hull, Cordell (1948). The Memoirs of Cordell Hull: vol. 1. New York: Macmillan. pp. 81.

[1] Bretono Vudso susitarimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003

[2] „Bretono Vudso susitarimas“. Lietuvos Bankas. Nuoroda tikrinta 2021-02-15.

[3] Dimitrova, K., Nenovsky, N., G. Pavanelli. (2007). Exchange Control in Italy and Bulgaria in the Interwar Period: History and Perspectives, ICER, Working Paper No. 40.

[4] Hull, Cordell (1948). The Memoirs of Cordell Hull: vol. 1. New York: Macmillan. pp. 81.