Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šis straipsnis – apie istorinį Graikijos regioną. Apie dabartinį administracinį vienetą žiūrėkite Bojotijos nomas

Graikijos istorinis regionas: Bojotija (Βοιωτία)

Šalis	Graikija (Bojotija)
Tautos
Valstybės	Bojotijos lyga
Miestai	Tėbai, Orchomenas,

Bojotija, Beotija (gr. Βοιωτία) – Senovės Graikijos regionas, buvęs šiaurės rytinėje Korinto įlankos pakrantėje. Šių laikų Graikijoje Bojotijos nomas turi beveik tokias pat ribas.

Geografija

Bojotija buvo politiškai svarbi dėl geros pozicijos: šiaurėje buvo Tesalija, pietuose – Peloponesas, srities ribas sudarė gamtinės kliūtys, o jos viduje buvo geri keliai. Tačiau gerų uostų trūkumas stabdė jūreivystės plėtrą.

Pietuose Bojotija ribojosi su Atika ir , šiaurėje su Opuncijos ir , esančiu Eubojos įlankoje, o vakaruose ribojosi su Fokide. Copais ežeras buvo buvo didelis ežeras Bojotijos centre.

Istorija

Graikų mitologijoje Bojotija vaidina svarbų vaidmenį. Legendose Bojotijoje buvo du svarbūs miestai: Tėbai, karinė tvirtovė, kur gyveno Kadmo palikuonys ir Orchomenas, pirklių miestas.

Senovės Bojotija

Bojotijos puodelis su paukščių atvaizdais, rastas Tėbuose, Graikijoje

Istoriniais laikais svarbiausias Bojotijos miestas buvo Tėbai, dėl kurio geografinės pozicijos ir karinės galios buvo tinkamas sostinei. Tėbai nuolat bandė sujungti Bojotijos miestus į vieną valstybę kaip Atėnai padarė Atikoje. Bet nuošalūs miestai sėkmingai priešinosi šiai politikai, todėl susidarė tik netvirta federacija, kuri iš pradžių buvo religinė. Svarbiausi Bojotijos miestai-valstybės (be Tėbų) buvo Orchomenas, , , Cheronėja, , , , .

Nors Bojotijos, priešingai nei Arkadijos, gyventojai užpuolus priešui veikdavo vieningai, miestų kovos stabdė krašto plėtrą. Bojotija praktiškai neminima iki VI a. pr. m. e. pabaigos. Prieš tai bojotiečiai labiausiai žinomi kaip geometriniais raštais margintų puodų, panašių į Atėnų Dipylono indus, gamintojai.

Kovos su Atėnais

Apie 519 m. pr. m. e. Platėja pasipriešino Tėbų federacinei politikai ir jai į pagalbą atėjo Atėnai. Per persų invaziją 480 m. pr. m. e. Platėja jiems padėjo, todėl vadovavimas Bojotijoje buvo atimtas iš Tėbų. Bet Sparta 475 m. pr. m. e. atkūrė miesto politinę galią kaip atsvarą Atėnų agresijai po Tanagros mūšio. Į tai Atėnai atsakė staigiai įsiverždami į Bojotiją bei po sėkmingo Enofitos mūšio užimdami visą kraštą išskyrus sostinę. Dešimt metų Atėnai valdė Bojotiją per naujai įsteigtas „demokratijas“, bet 447 m. pr. m. e. žmonės sukilo ir po pergalės Koronėjos mūšyje atgavo nepriklausomybę.

Per Peloponeso karą Bojotija kovojo su Atėnais. Nors ji šiek tiek nutolo nuo Spartos po Nikijo taikos, bet priešiškumas kaimynams niekada nenusilpo. Jie labai padėjo Sirakūzams Arginusų mūšyje, bet didžiausias jų pasiekimas buvo lemiama pergalė prieš Atėnus Delijo mūšyje (424 m. pr. m. e.), kur labai sėkmingai kovojo Beotijos sunkieji pėstininkai ir kavalerija.

Tėbų hegemonija

Pagrindinis straipsnis – Tėbų hegemonija.

IV a. pr. m. e. yra didžiausias Bojotijos regiono iškilimas. Kadangi nuolatiniai miestų tarpusavio karai labai trukdė krašto vystymuisi, Bojotija ėmė kurti Bojotijos lygą, kuri įteisinta 379 m. pr. m. e. Lygą sudarė vienuolika nepriklausomų miestų-valstybių ir jungtinių miestų grupių, kurių kiekviena rinko Beotarchą (karo ir užsienio reikalų ministrą) ir siųsdavo 60 delegatų į federacijos tarybą Tėbuose ir parūpindavo tūkstantį karių ir šimtą žirgų federacijos armijai. Apsauga nuo perdėto centrinės vyriausybės kėsinimosi buvo individualių miestų tarybose priimami svarbiausi sprendimai, kurie turėjo būti patvirtinti. Vietinės tarybos, į kurias galėjo būti renkami tik turtingi žmonės, buvo padalintos į keturias sekcijas, panašias į Atėnų pritanėjas (prytaneas), kurios paeiliui balsuodavo. Bojotijos lygos konstitucija pripažino demokratines vyriausybes. Nepriklausoma valdžia buvo įteisinama susirinkimuose, kurie rinko beotarchus (nuo 7 iki 12) ir patvirtindavo įstatymus. Lygai vadovavo Tėbų polis.

Sustiprėjusi Bojotija vaidino svarbų vaidmenį Korinto kare su Sparta, ypač Heliarte ir Koronėjos mūšyje (395-394 m. pr. m. e.). Tai leido išplėsti Tėbų hegemoniją į didelę Graikijos teritoriją, įskaitant Tesaliją ir centrinį Peloponesą. Nors nepasitenkinimas Tėbais vis didėjo, o Sparta skatino polių nepriklausomybę (Antalcido taika 387 m. pr. m. e.), bet 374 m. pr. m. e. Pelopidas atstatė Tėbų dominavimą. Bojotijos kariai kovojo Epaminondo žygiuose prieš Spartą, ypač Leuktros mūšy 371 m. pr. m. e., o vėliau kare su Fokiu (356-346 m. pr. m. e.) ir kovoje su Filipu Makedoniečiu.

Po Chaironėjos mūšio, kuriame vėl pasižymėjo Bojotijos sunkieji pėstininkai, kraštas nebeatgavo klestėjimo ir Tėbų hegemonija baigėsi.

Smukimas

Kai Aleksandras Makedonietis sugriovė Tėbus (335 m. pr. m. e.), Bojotija prarado politinę energiją. Ji niekada nebeturėjo nepriklausomos politikos ir nors kariai buvo treniruojami ir organizacijos išliko, žmonės nesugebėjo apginti savo sienų ir Bojotija pavirto „Arėjo šokių aikštele“. Trumpam priklausė Etolijos lygai (apie 245 m. pr. m. e.), Bojotija liko ištikima Makedonijai ir rėmė jos karius prieš Romos respubliką. Roma panaikino lygą, bet Augustas leido ją atkurti ir sujungė su kitom centrinės Graikijos federacijomis į Achajos tarybą. Kraštas buvo visiškai nuniokotas per Pirmąjį Mitridato karą.

Žymūs bojotiečiai

Tarp Bojotijos gyventojų buvo Pindaras, Hesiodas, , ir Plutarchas.