Benedict de Spinoza

Benedict de Spinoza
Benedict de Spinoza
Gimė	1632 m. lapkričio 24 d. Amsterdamas
Mirė	1677 m. vasario 21 d. (44 metai) Haga
Veikla	naujųjų amžių filosofas
Vikiteka	Benedict de Spinoza

Benediktas Spinoza (Benedictus de Spinoza, tikr. Baruchas Spinoza 1632 m. lapkričio 24 d. – 1677 m. vasario 21 d.) – naujųjų amžių filosofas, proto religijos pagrindėjas.

Gyvenimas

Benediktas (arba Baruchas) Spinoza (arba Despinoza, d‘Espinoza, De Spinoza) gyveno 1632–1677 metais; buvo kilęs iš Nyderlanduose apsigyvenusios žydų šeimos ir šiame krašte praleido visą savo gyvenimą. Mokslo sėmėsi žydų mokykloje, ten prasidėjo jo pažintis su filosofija, pirmiausia su viduramžių žydų – Maimonido, kabalistų – doktrinomis. Tik po 1654 m. išmoko lotynų ir graikų kalbų; tada ėmėsi studijuoti krikščioniškųjų scholastų veikalus bei tuo metu klestėjusius gamtos mokslu; ypač stipriai jį veikė Descartes‘as.

Už neortodoksines pažiūras buvo bendratikių atstumtas, o 1656 m. pašalintas iš bendruomenės ir prakeiktas. Nuo tol gyveno atsiskyręs, bendravo tik su negausiu bičiulių būreliu ir visiškai atsidavė mokslui. Be teorinių studijų, vertėsi šlifavimu. Iš pradžių gyveno Amsterdame, vėliau Hagoje. Kvietimą į Heidelbergo universiteto katedrą (1673) atmetė, nenorėdamas varžyti savo laisvės. Mirė jaunas. Pasak gausių liudijimų, jo būta tikro išminčiaus, santūraus, ramaus ir švelnaus žmogaus, nesavanaudiškai paskyrusio savo gyvenimą pažinimui.

Filosofinė kūryba

Spinozai gyvam esant pasirodė tik du jo darbai: „Renati des Cartes Principiorum philosophiae pars I et II, more geometrico demonstratae (1663) ir „Tractatus theologico-politicus“ (1670). Pirmajame buvo referuojamos svetimos pažiūros, antrajame kalbama apie nefilosofinius dalykus.

Filosofiniai jo raštai buvo anonimiškai publikuoti po mirties ir pavadinti: B. d.S. „Opera posthuma“ (1677). Šį leidinį sudarė: „Ethica ordine geometrico demonstrata“, „Tractatus de intellectus emendatione“ (ankstyvasis darbas, parašytas veikiausiai iki 1662 m.) ir „Tractatus politicus“ (rašytas prieš pat mirtį, nebaigtas).

Beveik po dviejų amžių, 1852 m., surastas dar vieno Spinozos veikalo vertimas į olandų kalbą „Trumpas traktatas“, arba, „Tractatus de Deo et homine eiusque felicitate“ (parašytas greičiausiai 1658–1660 m.).

Svarbiausias veikalas – „Etika“, kuriame išdėstyta ne tik dorovės filosofija, bet ir visa Spinozos sistema; koncepcija iš esmės buvo sukurta 1662–1665 metais, tačiau autorius iki pat mirties ją taisė bei tobulino. „Traktate apie intelekto tobulinimą“ suformuluotos epistemologinės Spinozos sistemos prielaidos.

Spinozos pirmtakai

Būta dviejų Spinozos sistemos šaltinių: pirmiausia – tai nuo amžių gyvavusi panteistinė metafizika (su kuria Spinoza susipažino ne iš jos kūrėjų ir klasikų, tokių kaip Plotinas, Eriugena ar Bruno, raštų, o iš vėlesnių jos atstovų, daugiausia žydų), antra – Descartes‘o pažinimo teorija ir naujųjų amžių gamtotyros mechanistinės nuostatos.

Tarp naujųjų idėjų, turėjusių poveikį Spinozai, minėtinos Hobso pažiūros; kaip tik jos Spinozos filosofijai suteikė natūralistinį atspalvį. Vis dėlto Spinozos pažiūrų ašis buvo panteistinė metafizika, o XVII amžiaus mokslinės idėjos vaidino tik antraeilį vaidmenį.

Spinozos filosofija buvo vienas iš XVII a. Viduramžių recidyvų: įkandin dekartininkų, atgaivinusių augustinizmą, Spinoza atgaivino heterodoksinį panteizmą. Dekartininkai naujųjų amžių mokslą sujungė su viduramžių krikščioniškosios teologijos tradicija, o Spinoza – su žydų teologijos tradicija.

Spinozos filosofija, be minėtųjų, turėjo dar vieną šaltinį. Spinoza tarė žodį ne vien grynai filosofiniais, bet ir politiniais klausimais, pasisakydamas už laisvę ir toleranciją. Tam jį paskatino ir įkvėpė XVII amžiuje Nyderlandus užvaldžiusios išsivadavimo nuotaikos. Sudėtingą Spinozos doktriną formavo olandiškoji ir žydiškoji aplinka bei po visą Europą sklandžiusios XVII a. idėjos.

Filosofinės minties raida

"Nuo filosofinės veiklos pradžios Spinoza laikėsi vienos principinės pozicijos, tačiau jo filosofijoje nuolat mažėjo mistinių ir daugėjo natūralistinių elementų, Hobso įtaka užgožė scholastų, panteistų ir dekartininkų poveikį."

Filosofinės pažiūros

Pažinimą Spinoza traktavo panašiaip kaip Descartes‘as – racionalistiškai. Tiesos kriterijumi jis taip pat laikė aiškumą ir akivaizdumą, o protą, gebantį pažinti aiškiai ir akivaizdžiai, – vieninteliu tiesos šaltiniu.

Prie racionalistinės pažinimo teorijos jis pritaikė racionalistinę metodologiją. Spinoza skelbė iš Descartes‘o perimtą „visuotinio mokslo“ idėją, o „Etikoje“ išdėstė bendrais principais paremtą ir vieningą mokslinę sistemą sudarančią šviesos, Dievo, pažinimo ir veiklos teoriją. Jis perėmė ir racionalistams būdingą mintį, kad matematika – tai mokslo modelis. Savo visuotinį mokslą išdėstė pagal geometrijos pavyzdį (more geometrico); priėmęs tam tikras definicijas ir aksiomas iš jų logiškai dedukavo kitus teiginius. Tokios matematizuotos formos filosofija neturėjo nei iki Spinozos, nei po jo. Nors Spinozos filosofijos paskatos buvo labai asmeninės ir jausminės, jis stengėsi ir pajėgė suteikti jai abstraktų, racionalų ir visiškai beasmenį pavidalą.

Panteizmas

Tačiau matematiška tėra Spinozos filosofinės sistemos forma, o jos turinys – metafizinis. Traktate „Rene Descartes‘o Filosofijos pradai, įrodyti geometrijos metodu“ išdėstyta monistinė visa ko vieningumo doktrina. Descartes‘o filosofijos dualizmas – Dievo ir pasaulio, minties ir tįsumo, sielos ir kūno, laisvės ir mechanizmo dualizmas – jam buvo visiškai nepriimtinas. Tačiau tam dualizmui įveikti jis pasitelkė paties Descartes‘o prielaidas; iš jo suformuluoto substancijos apibrėžimo (substancija yra tai, kas egzistuoja savaime ir paaiškina pats per save) Spinoza padarė išvadą, kad substancija yra tik viena, ji yra Dievas. Juk jis egzistuoja pats savaime, negali būti apribota; tai – kažkas begaliniška, o begalinė substancija – tai Dievas. Substancija negali būti sukurta, nes tuomet ji turėtų priežastį ir egzistuotų kaip tos priežasties padarinys, o ne pati savaime. Taigi nėra kitos substancijos, išskyrus Dievą. Dievas, arba substancija, – tai du to paties dalyko pavadinimai.

Iš čia išplaukia, kad pasaulis negali egzistuoti už Dievo, o tik Dieve. Ne tik daiktų, bet ir minčių pasaulis nėra savaimingas, abu jie yra to, kas egzistuoja savaime, t. y. Dievo, apraiškos. Jie yra ne už Dievo, tad ir Dievas yra ne už jų. Dievas, arba gamta, – tik du to paties dalyko pavadinimai. Toks panteizmas turėjo įveikti Dievo ir pasaulio dualizmą.

Determinizmas

Pasaulio savybės išplaukia iš Dievo prigimties, jos dedukuojamos pagal logikos dėsnius. Pasaulis paklūsta tiems patiems logikos dėsniams kaip ir abstrakčios idėjos. Tokia koncepcija turėjo įveikti idealaus ir realaus pasaulio dualizmą.

Kadangi visa yra pavaldu amžiniesiems dėsinams, tad ir viska, kas vyksta, yra būtina. Vadinasi, pasaulyje nėra nei atsitiktinumo, nei laisvės. Visa gamta – tai mechanizmas; žmogus, jo poelgiai ir veiksmai, visuomenė, valstybė, visa kultūra – visa tai yra būtinas mechaniškai besivystančios gamtos padarinys. Nors ši Spinozos mintis nebuvo originali, tačiau iš visos jo filosofijos kaip tik ji darė stipriausių įspūdį, jos poveikis buvo didžiausias. Ir pats Spinoza ją ypač pabrėžė: didžiausias prietaras ir iliuzija esą manyti, kad gamtos sankloda yra tikslinga, kad ją valdo antgamtiniai veiksniai. Jis pripažino visuotinį determinizmą, kuris turėjo įveikti laisvės ir mechanizmo dualizmą.

Materija ir dvasia

Vis dėlto visatoje, kaip įrodinėjo Descartes‘as, esama dviejų sričių: materijos ir mąstymo. Spinoza negalėjo šio visatos dvejopumo ignoruoti, tačiau materiją ir mąstymą traktuodamas kaip du vienos substancijos požymius (atributus) jis konstatavo šių sričių vientisumą. Dievas, savo prigimtimi būdamas begalinis, turi begalę atributų, iš kurių du – mąstymas ir tįsumas – prieinami žmogaus protui. Vadinasi, Dievas yra ir mąstanti, ir tįsi substancija. Egzistuoja šiuos du Dievo atributus atitinkantys du pasauliai: dvasinis ir materialus; kiekviena substancijos apraiška (modus) priklauso vienam ar kitam jos atributui. Dviejų pasaulių skirtingumas Spinozos sistemoje išliko, tačiau konstatavus jų abiejų priklausomybę nuo kažko trečio turėjo įveiktas materijos ir sąmonės dualizmas.

Paralalelizmas

Nors žmogaus kūnas yra tįsus, o siela mąstanti, vis dėlto kūnas ir siela sutinka. Tai negali būti kūno priklausomybės nuo sielos ar sielos nuo kūno padarinys, nes nei siela, nei kūnas – šiuo požiūriu Spinozos ir okazionalistų nuomonės sutapo – negali vienas kito veikti. Jie sutinka tik todėl, kad yra toks pačios substancijos apraiškos.

Mąstymo tvarka ir kūno būsenų tvarka viena kitą atitinka. Šį atitikimą Spinoza stengėsi paaiškinti ne įprastu būdu, t. y. siedamas tai su jų tarpusavio sąveika, o – su jų lygiagretumu. Psichofizinio paralelizmo koncepcija buvo originalus Spinozos požiūris, logiškai derinęsis su jo monistine būties koncepcija. Ilgą laiką buvo manoma, kad psichiniai ir fiziologiniai reiškiniai esą tos pačios prigimties, vėliau Descartes‘as radikaliai juos atskyrė, o dabar lygiagretumo prielaida vėl juos suartino. Paralelizmo idėja turėjo įveikti sielos ir kūno dualizmą.

Tačiau kaip mąstymas gali pažinti daiktus, jeigu mąstymas ir daiktai nesusisiekia? Pažinimas esąs galimas todėl, kad mąstymas ir daiktai – tai lygiagrečios vieningos substancijos apraiškos. Nors daiktai mąstymo neveikia, bet nepaisant to, mąstymas daiktus pažįsta. Mat ir mąstymas, ir daiktai kyla iš Dievo prigimties. Jie yra lygiagretūs, todėl tarp jų esama atitikimo; kaip tik todėl ir įmanoma, kad mūsų mintys, nesusiliesdamos su daiktais, tiksliai juos atitinka. „Daiktų tvarka ir sąsajos yra tokie patys kaip idėjų tvarka ir sąsajos“. Šis paralelizmas turėjo įveikti pažįstančiojo subjekto ir pažinimo objekto dualizmą.

Racionali ir mistinė etika

Dorovės klausimams Spinoza skyrė daugiausia dėmesio, tačiau specialių principų neieškojo, manydamas, jog tai yra sritis, kuriai taikytina bendra Dievo ir pasaulio teorija. Žmonių afektai ir poelgiai, kaip ir visa kita, yra būtinumo padariniai; jie nėra laisvi. Neteisūs tie, kurie išjuokia ar smerkia žmogiškas aistras, užuot stengęsi jas suprasti; savo etikoje Spinoza afektus mėgino tyrinėti taip, kaip tiriamos linijos, plokštumos ir kūnai.

Visi afektai yra gamtinės prigimties ir būtino pobūdžio; tačiau vieni išplaukia iš pačios veikiančiojo prigimties, o kitus sužadina aplinkiniai daiktai. Kiekviena esybė trokšta išlaikyti savo prigimtį ir veikti pagal ją; kas taip elgiasi ir nepasiduoda išoriniams poveikiams, yra laisvas. Spinoza, kaip ir stoikai, buvo įsitikinęs, kad natūralus ir laisvas elgesys ir yra deramas elgesys; atitinkantis prigimtį, laisvas ir deramas elgesys – tai trys to paties dalyko pavadinimai. Dorovės supaprastinimas prilyginant ją prigimčiai – štai kokia kaina norėta įveikti dorovės ir prigimties dualizmą.

Spinoza, kaip ir stoikai, etinį natūralizmą sujungė su racionalizmu; tikroji žmogaus prigimtis, jo požiūriu, esąs protas; poelgiai atitinka žmogaus prigimtį, jeigu jie yra protingi. Su šia idėja Spinoza siejo politinę reformatorišką veiklą. Jis norėjo taip reformuoti pasaulį, jo visuomeninius ir valstybinius, teisinius ir religinius santykius, kad vyrautų racionalūs veiksmai ir motyvai. Didžiausiu gėriu jis laikė pažinimą: Dievo pažinimas sužadina meilę jam (amor Dei intellectualis) ir veda į mistinį susiliejimą su juo; tai esanti didžiausia žmogui prieinama laimė.

Spinozizmo bruožai

Spinozos sukurta monistinė sistema nebuvo nei materializmas, nei spiritualizmas. Jis pripažino vieną substanciją, kuri nebuvo nei materiali, nei dvasinė ir liko mąstymo ir kūno priešpriešos atžvilgiu neutrali. Kitaip nei ankstesnieji monistai, jis nesirėmė ir evoliucijos koncepcija; evoliucionizmo idėją jis pakeitė paralelizmo idėja, kuri išties suteikė jo metafizikai originalumo.

Iš monizmo pozicijų Spinoza mėgino spręsti svarbiausias ginčytinas savo epochos problemas: mąstymo ir kūnų santykį aiškino remdamasis paralelizmo prielaida, o Dievo ir pasaulio santykį – panteistiškai. Tiesa, monistinės pozicijos nuoseklumas pasirodė vargiai įmanomas; kai kuriais atvejais Spinoza kūnus traktavo kaip priklausančius nuo mąstymo, bet dar dažniau priminiais laikė kūnus, o mąstymą – priklausomu nuo jų, ir tuomet jo monizmas atrodydavo panašus į materializmą.

"Spinozai neblogai pavyko savo be galo abstrakčią metafiziką susieti su aktualiais klausimais: iš racionalistinės ir deterministinės teorijos jis dedukavo demokratijos ir laisvamanybės idėjas."

Išorinė – ir tik išorinė – jo sistemos ypatybė buvo jos matematinė „apdaila“

Opozicija

Spinozos raštai susilaukė stiprios visuotinės filosofų bei teologų opozicijos pirmiausia dėl juose skelbiamų religinių ir etinių nuostatų. Buvo smerkiami laisvamaniški jo teologijos bei politikos principai, išdėstyti „Teologijos ir politikos traktate“, o metafizinės pažiūrios puolamos už panteizmą, kuriame buvo įžvelgiamas paslėptas ateizmas, bei už dorovei pavojingą determinizmą. Tai vyko XVII ir net XVIII a.

Net ir laisvamaniškų Spinozos pažiūrų šalininkai pasisakė prieš jo filosofinę doktriną. Ją kritikavo ir Bayle‘is ir Voltaire‘as, ir Wolfas, taip pat ir anglų deistai bei prancūzų didžioji „Enciklopedija“. Jiems rūpėjo ne religinės, o mokslinės Spinozos pažiūros. Kritikai (tarp jų ir Leibniz'as) atskleidė loginį „Etikos“ netobulumą, pastebėjo, kad Spinozos matematinis tikslumas esąs tik tariamas, kad jo definicijos daugiaprasmės, aksiomos neakivaizdžios, o teiginiai neplaukia iš prielaidų.

Šalininkai

Tik praėjus kone šimtui metų po Spinozos mirties išmušė spinozizmo valanda. Prancūzijoje XVIII a. jo šalininkais save laikė materialistai, iškėlę pirmiausia natūralistinius ir mechanistinius motyvus, kurie, beje, nebuvo originalios Spinozos idėjos. Ypač palanki dirva Spinozos kultui radosi XVIII a. Vokietijoje. Šis kultas išaugo jau ne blaivaus natūralizmo, o visai priešingai, – romantizmo terpėje. Jo pradininkai buvo Jacobi, Herder’is, Goethe. Vėliau jį parėmė visų šalių romantikai kartu su Byron’u ir Shelley‘u.

Romantikus patraukė tiek Spinozos doktrina, tiek ir jo asmenybė. Jo panteizmas atitiko tuometinę intelektualinę nuostatą, o juo pačiu žavėtasi kaip tikru išminčiumi, vienišu filosofu, mokslo kankiniu. Tikslumo problemų neišmanančią romantikų kartą stulbino Spinozos matematinis griežtumas, ir jo sistema buvo laikoma nepralenkiamu, tobulu proto kūriniu.

Dėl Spinozos teorijos įsiplieskė gyva diskusija pirmiausia tarp Jacobi‘o ir Mendelssohn’o (1785–1786), vėliau – tarp Jacobi‘o ir Herderio. Tuo laiku ir susiformavo Spinozos, kaip filosofo, autoritetas.

Spinozizmo kultą iš romantikų perėmė vokiečių idealistai Schelling'as ir Hegel'is, kuriems buvo artimas abstraktus ir monistinis jo filosofavimas.

Iš Hegelio spinozizmo kultą savo ruožtu vėl perėmė materialistai, pirmiausia Strauss'as ir Feuerbach'as. Nuo tol XIX ir XX a. Spinoza visada turėjo šalininkų, šlovinusių jį kaip monizmo pirmtaką, laisvos minties apaštalą ir t. t. 1921 m.

Spinozos gerbėjai įsteigė tarptautinę draugiją Societas Spinozana su būstine Hagoje; 1927 m. Hagoje įvyko iškilmingas suvažiavimas, skirtas 250-osioms jo mirties metinėms, o 1932 m. – 300-osioms gimimo metinėms paminėti.

Šaltiniai

1. SIKORA, Adam. Susitikimai su filosofija: nuo Herakleito iki Huserlio. Vilnius: Alma littera, 2004.
2. TARKIEWICZ, Wladyslaw. Naujųjų amžių filosofija, II tomas. Vilnius: Alma littera, 2002.

Nuorodos

• Trumpa filosofo biografija bei citatos
• Biografiniai faktai apie Benediktą Spinozą
• Benediktos Spinozos filosofija. Fragmentas iš "Etika, įrodyta geometrijos būdu" 2009-06-23 iš Wayback Machine projekto.
• Straipsnis Michaelio Laitmano dienoraštyje: "Kabala ir Spinozos filosofija"
• KLAUSS RUPERTT, Markus, MASTROBERTI, Susanna. Filosofijos žinynas. Trumpa filosofijos istorija nuo Antikos iki mūsų dienų. Vilnius: Šviesa, 159 p.

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Benedict de Spinoza