Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis

Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS) – Lietuvos partizanų vyriausiąją karinę ir politinę vadovybę vienijęs sąjūdis, pradėtas kurti prasidėjus antrajai sovietų okupacijai 1944–1945 m. Buvo siekiama centralizuoti partizaninio judėjimo struktūras, tačiau vieninga vadovybė atsirado tik ginkluotos kovos saulėlydžiu, o partizanų ir vadovybės ryšius trikdė sovietinio saugumo veikla, nuolatinės partizanų žūtys, ryšininkų areštai.

Istorija

Tauro apygarda ir jos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys ėmėsi didžiausios vienijimosi iniciatyvos, savarankiškai organizavo struktūras, kurios vėliau tapo BDPS branduoliu. 1946 m. įkurtas BDPS ir Vyriausiasis ginkluotų pajėgų štabas, bet paaiškėjo, kad juos kontroliavo sovietinis saugumas ir jo agentas Juozas Markulis-Erelis. Po saugumo provokacijos bendros partizaninio judėjimo vadovybės siekis ir BDPS idėja nebuvo numarinta. Tai įgyvendinti toliau mėgino Žvejys. BDPS pavadinimas buvo kiek pakoreguotas ir pavadintas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumu.

Žuvus Žvejui ir kitiems Prezidiumo nariams (arba juos suėmus), tolimesnius vienijimosi darbus perėmė Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. 1948 m. liepą jis paskelbė įsakymą apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos įsteigimą ir ėmė planuoti partizanų vadų suvažiavimą. Vyriausios vadovybės susiformavimo momentu laikoma 1948 m. lapkričio 12 d. Dukto miške (dab. Šiaulių raj.) įvykęs Rytų Lietuvos partizanų suvažiavimas. Jame įvyko paskutinis BDPS Prezidiumo posėdis. 1948 m. gruodžio 31 d. iš MGB agentų buvo įkurtas naujas BDPS ir jo Prezidiumo pirmininku buvo paskirtas Jonas Žemaitis-Vytautas“. Šiuo laiku prasidėjo trečiasis ir paskutinis partizaninio karo etapas. Norint sukurti vieningą karinį ir politinį vadovaujantį centrą, reikėjo suburti visos Lietuvos partizanų vadus. Aukščiausių partizanų vadų susitikimas pirmą ir vienintelį kartą per visą partizaninio karo istoriją įvyko 1949 m. vasario 2–22 d. Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje netoli Radviliškio. Jame dalyvavo BDPS vadovybės nariai Jonas Žemaitis-Vytautas, Juozas Šibaila, Petras Bartkus, apygardų ir sričių vadai Adolfas Ramanauskas, Aleksandras Grybinas, Vytautas Gužas, Leonardas Grigonis, Bronius Liesys. Suvažiavime buvęs organizacijos vardas (BDPS) pakeistas į Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį (LLKS). Buvo įkurta vieninga politinė ir karinė vadovybė. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku buvo patvirtintas Žemaitis-Vytautas, o pirmuoju pavaduotoju – Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Sąjūdžio politinė programa buvo išdėstyta vasario 16-ąją pasirašytoje deklaracijoje.

Toliau vykstant kolektyvizacijai ir trėmimams, okupacinei valdžiai spaudžiant, mažėjo ginkluotų laisvės kovotojų. 1951 m. miškuose tebekovojo apie tūkstantis partizanų. Ši kova tęsėsi dar porą metų – iki LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko Žemaičio-Vytauto suėmimo 1953 m. gegužės mėn. Vyriausiosios vadavietės bunkeryje. Be to anksčiau jau buvo žuvę keli LLKS deklaracijos signatarai. Tai reiškė partizaninio karo pabaigą, nors pavieniai laisvės kovotojų būreliai dar kurį laiką sugebėjo išlikti Lietuvos miškuose.

Nuorodos

1. Partizanų karo kronika, 7-ta dalis (www.spauda.lt/kronika/kronika 6.htm)

• Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis 1946 m. pab.–1948 m. pr.
• Vieningos partizanų vadovybės kūrimas 1944–1949 metais
• Tomas Vaiseta. Ginkluota rezistencija ir sovietinės represijos