Beludžių kalba

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Beludžių kalba بلوچی
Kalbama	Pakistanas, Iranas, Afganistanas, Omanas, Turkmėnija
Kalbančiųjų skaičius	7,6 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	?
Kilmė	indoeuropiečių 0indoiranėnų 00iranėnų 000vakarų iranėnų 0000beludžių
Rašto sistemos	arabų raštas ()
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Pakistanas (regioninė),  Iranas (regioninė)
Kalbos kodai
ISO 639-2	bal
ISO 639-3	bal (bgp, bgn, bcc)
Geografinis paplitimas

Beludžių kalba (بلوچی = Balóćí) – indoiranėnų kalba (indoeuropiečių kalbų šeima), vartojama beludžių tautybės žmonių, gyvenančių daugiausia Beludžistane (Pakistanas, Afganistanas, Iranas). Šią kalbą taip pat vartoja nemažai brahujų. Beludžių kalba yra oficiali regioninė kalba Beludžistano provincijoje (Pakistane) bei Sistano ir Beludžistano provincijoje (Irane). Kalbančiųjų skaičius – 7,6 mln. žmonių.

Kalba turi daug tarmių, iš kurių išskiriamos trys grupės:

• rytų beludžių (šiaurės rytų Beludžistanas, Sindhas, Pandžabas);
• vakarų beludžių (šiaurės vakarų Beludžistanas, Afganistanas, Turkmėnija, Iranas, Tadžikija);
• pietų beludžių (pietų Beludžistanas, Sindhas, Iranas, Omanas, JAE).

Negausi korošių tarmė Farse taip pat kartais priskiriama beludžių kalbai.

Iki XIX a. beludžių kalba buvo tik šnekamoji, raštai rašyti persiškai. Britų valdymo laikais ši kalba pradėta užrašinėti lotyniškai, bet susikūrus Pakistanui, pritaikytas arabų raštas. 1951 m. išleistas pirmasis grožinis leidinys beludžių kalba – Gulo Chano Nasiro poezijos rinkinys Gulbang. Vėliau Sajadas Zahuršahas Hašomi sukūrė unifikuotą perrašos sistemą ir gramatiką.

Nuorodos

•  Duomenys apie kodu „bal“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com