Balistitas

Balistitas (angl. ballistite) – bedūmė svaidančioji sprogstamoji medžiaga, gaminama iš dviejų detonacinių sprogstamųjų medžiagų – ir nitroglicerino. Sukurta ir užpatentuota XIX a. pabaigoje Alfredo Nobelio.

Bedūmio parako sukūrimas

Dūminis parakas {pranc. Poudre N; Poudre Noire) apie tūkstantį metų buvo vienintelė praktiška svaidančioji sprogstamoji medžiaga. Tačiau dūminis parakas turi du taktinius trūkumus:

• Kareivių būrys po kelių salvių per dūmų debesį nustodavo matyti savo taikinį,
• Šūvio metu susidarantys dūmų kamuoliai išduodavo šaulių poziciją.

1884 m. prancūzų chemikas Paul Vieille išrado pirmąjį bedūmį paraką, kurį vadino pranc. Poudre B; Poudre Blanche 'baltasis parakas'. Jis buvo gerokai tobulesnis už dūminį paraką.

Poudre B buvo daromas iš dviejų nitroceliuliozės formų – ( ir nitromedvilnės (angl. guncotton)), suminkštintų etanoliu bei eteriu ir suminkytų į vientisą masę. Poudre B tris kartus galingesnis už dūminį paraką ir nesudaro tiek daug dūmų. Dūmų gerokai mažiau todėl, kad susidaro daugiausia tik dujiniai degimo produktai, palyginus su 60 % kietų likučių (kalio karbonatas, kalio sulfatas ir kt.), susidarančių degant dūminiam parakui.

Poudre B netrukus priėmė į Prancūzijos ginkluotę. Tačiau ši medžiaga einant laikui linkusi prarasti stabilumą, nes iš jos išgaruoja lakūs tirpikliai, dėl ko įvykdavo nemažai nelaimingų įvykių. Pvz., dėl šios priežasties Tulono uoste 1907 m. sprogo „Iéna“, o 1911 m. – linijinis laivas „Liberté“, kurių artilerijos šoviniai buvo užtaisyti Poudre B.

Karinis balistito panaudojimas

Alfredas Nobelis balistitą užpatentavo 1887 m., kai gyveno Paryžiuje.
Balistitą sudarė 10 % kamparo ir po lygiai nitroglicerino bei kolodijaus. Kamparas reaguodavo su rūgštiniais produktais, susidarančiais skylant likusiems dviem komponentams. Deja, kamparas einant laikui garuodavo, ir tada likdavo potencialiai pavojingas mišinys.

Jo patente buvo nurodyta, kad nitroceliuliozė turi būti „gerai žinomos tirpios rūšies“. A. Nobelis pasiūlė parduoti teises į naująją sprogstamąją medžiagą Prancūzijos valstybei, bet ši atsisakė, daugiausia dėl to, kad neseniai priėmė Poudre B. Tuomet A. Nobelis pardavė balistito gamybos licenciją Italijos vyriausybei. Buvo pasirašytas kontraktas 300 tonų balistito. Netoli Turino, Avigliana miestelyje, Nobelis atidarė gamyklą.

Italijos kariuomenė netrukus pakeitė M1870 ir M1870/87 šautuvus, kurie naudojo šovinius su juoduoju paraku, į M1890 Vetterli šautuvus, naudojusius šovinius su balistitu.

Italija buvo su Prancūzija konkuruojanti Didžioji valstybė, todėl A. Nobelio veikla Italijoje buvo nepalankiai nušviesta Prancūzijos spaudos. Laikraščiai apkaltino A. Nobelį pramoniniu šnipinėjimu (šnipinėjo P. Vieille) ir „Prancūzijos valstybinės paslapties išdavimu“. Po policijos tyrimo jam atsisakė leisti tyrinėti ar gaminti sprogstamąsias medžiagas Prancūzijoje. Todėl jis 1891 m. persikėlė į San Remo (Italija), kur praleido paskutinius penkis gyvenimo metus.

Patento pažeidimo byla prieš Didžiąją Britaniją

Tuo metu Didžiojoje Britanijoje vyriausybės komitetas, vadintas „Sprogstamųjų medžiagų komitetu“ (angl. Explosives Committee), kuriam vadovavo seras Frederick Augustus Abel, stebėjo užsienio šalių veiklą sprogstamųjų medžiagų kūrime ir gamyboje. F. Abelis ir seras Džeimsas Diuaras (James Dewar), kuris irgi buvo komiteto narys, 1889 m. kartu užpatentavo modifikuotą balistito variantą. Tą balistitą pagal masę sudarė 58 % nitroglicerino, 37 % nitromedvilnės ir 3 % . Ištirpinus acetone masė buvo ekstruduojama spagečių pavidalo virvelėmis, todėl šią sprogstamąją medžiagą pradžioje vadino cord powder ('virvelinis parakas'), bet greitai ėmė vadinti tiesiog (angl. cordite).

Nobelis padavė Abelį ir Diuarą į teismą dėl patento teisių pažeidimo. 1895 m. byla pasiekė Lordų rūmus, bet Nobelis ją pralaimėjo. Pralaimėjo dėl žodžių „gerai žinomos tirpios rūšies“ (angl. of the well-known soluble kind) patente, kurie, buvo nutarta, reiškia tirpų kolodijų, o ne vandenyje netirpią nitromedvilnę.

Korditas, balistitas ir Poudre B daug metų buvo naudojami įvairių šalių ginkluotosiose pajėgose, tačiau palaipsniui korditas ėmė vyrauti.

Balistitą iki šiol gamina kaip , tik vietoj kamparo naudoja chemiškai artimą, bet mažiau lakų difenilaminą.

Nuorodos

1. Schück H. and Sohlman, R. (1929). The Life of Alfred Nobel. London: William Heinemann Ltd.