B limfocitai arba B ląstelės kraujo ląstelės baltieji kraujo kūneliai lemiantys organizmo humoralinį atsaką B ląstelių p

B limfocitai arba B ląstelės – kraujo ląstelės, baltieji kraujo kūneliai, lemiantys organizmo humoralinį atsaką. B ląstelių pavadinimas kilęs iš Fabricijaus maišelio (lot. Bursa cloacalis) pavadinimo. Šiame organe B limfocitai bręsta paukščių organizme. Žinduolių organizme B limfocitai susidaro ir bręsta kaulų čiulpuose.

B limfocitas. Paviršiuje matomi receptoriai

B limfocitų dydis yra ~7-20 μm. Gyvavimo trukmė nuo kelių valandų iki vienos savaitės. Ląstelė turi didelį branduolį, aplink kurį išsidėstęs siauras citoplazmos ruoželis. Subrendusias B ląsteles nuo kitų limfocitų galima atskirti tik pagal jų paviršiuje esančius savitus baltymus-žymenis CD19 ir CD20 (CD iš angl. cluster of diferentiation). B limfocitų paviršiuje yra antigenui savitų IgM ir IgD paviršiaus antikūnų. Visi vienos ląstelės pagaminti antikūnai yra specifiški vienam antigenui. Kiekvienos iš milijonų visame organizme esančių B ląstelių paviršiaus antikūnai skirasi nuo kitų B ląstelių antikūnų.

B limfocitų tipai

Plazminės ląstelės – išskiria antikūnus į kraują.
Atminties ląstelės – prisimena ir atpažįsta tam tikrą antigeną ir tuo pat momentu reaguoja į jį.
MZ (marginalinės zonos) B ląstelės – lokalizuotos marginalinėje blužnies zonoje, nedalyvauja recirkuliacijoje.
B1 ląstelės – ekspresuoja CD5, atsinaujinančios, nedalyvauja recirkuliacijoje, sutinkamos pleuros ertmėje ir pilvaplėvėje.
B2 ląstelės – CD5-, subrendusios, recirkuliuoja, sutinkamos antriniuose limfiniuose organuose, taip pat ir kraujyje, atsakingos už ilgai išliekantį humoralinį imunitetą, iš jų formuojasi atminties ir plazminės ląstelės.

B limfocitų aktyvacija

Subrendę B limfocitai, nesusidūrę su jų paviršiaus antikūnų savituoju antigenu, vadinami naiviaisiais B limfocitais. B limfocitų, kitaip nei T limfocitų, paviršiaus antikūnai gali atpažinti natyvios konformacijos laisvus antigenus, neprisijungusius prie savitų ląstelių. Nesutikę antigeno, B limfocitai cirkuliuoja kraujyje bei limfoje kelias dienas ir po to žūva. Jei prie B ląstelės receptoriaus (antikūno) prisijungia antigenas, ląstelė aktyvuojama. Atpažintas antigenas yra endocituojamas ir suskaidomas į peptidus. B ląstelė pradeda gaminti (angl. major histocompatibility complex) molekules, prie kurių vėliau prikabinami antigeno peptidai.

T ir B limfocitų sąveika

Kai T_H limfocitas savo TCR (angl. T-cell receptor, TCR) receptoriumi atpažįsta B-ląstelės pateikiamą antigeno fragmentą (kartu su MHC II), T ir B ląstelės sudaro konjungatą. Jam susidarius, T_H limfocitas išskiria citokinus IL2, IL4 ir IL5, kurie skatina B limfocitų proliferaciją.

B limfocitų diferenciacija

Tik po sąveikos su T_H limfocitu, dalyvaujant citokinams, proliferuojančios B ląstelės pradeda diferencijuotis į:

plazmines ląsteles – subrendusius B-limfocitus, sintezuojančius antikūnus (imunoglobulinus);
, gyvuojančias kelerius metus ir atsakingas už antrinį atsaką, pakartotinai patekus tam pačiam antigenui; jos dažniausiai aptinkamos blužnyje ir limfiniuose mazguose.

Antikūnų sekrecija

Veikiant skirtingiems citokinams, B ląstelės diferencijuojasi į skirtingas imunoglobulinų klases (IgA, IgG, IgM) sekretuojančias plazmines ląsteles. Tai vadinama klasių kaita: keičiant imunoglobulino geno F_C sunkiosios grandinės dalį, pakeičiama imunoglobulino klasė (pavyzdžiui, iš IgM į IgG). Pirminio atsako metu dažniausiai sekretuojami IgM klasės antikūnai, o antrinio – pakartotinai patekus tam pačiam antigenui – IgG klasės antikūnai.

Išnašos

„Periferinio kraujo limfocitų populiacijų pokyčiai“. Nuoroda tikrinta 2012-11-11.

[1] „Periferinio kraujo limfocitų populiacijų pokyčiai“. Nuoroda tikrinta 2012-11-11.