Aušvicas II

„Aušvicas“ nukreipia čia. Apie miestą Lenkijos pietuose, žiūrėkite Osvencimas.

Aušvico koncentracijos stovykla Konzentrationslager Auschwitz
Aušvico I vartai su užrašu „Darbas išlaisvina“ (vok. Arbeit macht frei).
Aušvico II-Birkenau vartai; traukinio bėgiai, veikę 1944 m. gegužės–spalio mėn., vedė tiesiai į dujų kameras.
Vieta	Osvencimas, Lenkija
Operatorius	Trečiasis Reichas ir SS
Komendantas
Veiklos data	1940 m. gegužės 20 d. – 1945 m. sausio 27 d.
Kaliniai	Daugiausia žydai, lenkai, čigonai, sovietų karo belaisviai
Kalinių skaičius	Mažiausiai 1,3 mln.
Nužudyta	Mažiausiai 1,1 mln.
Išlaisvino	Sovietų Sąjunga (1945 m. sausio 27 d.)
Svetainė	www.auschwitz.org
UNESCO Pasaulio paveldo objektas
Pavadinimas	Aušvicas-Birkenau, nacių koncentracijos ir naikinimo stovykla (1940–1945)
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	vi
Įrašas	1979 m. (3 sesija)
Nuoroda	31
Regionas	Europa ir Šiaurės Amerika

Aušvico koncentracijos stovykla (vok. Konzentrationslager Auschwitz, KL Auschwitz) – didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykla, 1940–1945 m. veikusi nacių okupuotoje Lenkijoje. Stovykla pavadinta netoliese esančio Lenkijos miesto Osvencimo vokišku pavadinimu. Birkenau buvo nedidelis kaimelis netoliese, didžiąja dalimi sunaikintas vokiečių. Po vokiečių okupacijos 1939 m. ir Osvencimas administraciškai priskirtas Aukštutinės Silezijos provincijos (Provinz Oberschlesien) Katovicų apskričiai (Regierungsbezirk Kattowitz).

Stovyklos komendantas Niurnbergo proceso metu liudijo, kad Aušvice žuvo iki 3 mln. žmonių. Aušvico-Birkenau valstybinis muziejus šį skaičių tikslina iki 1,1 mln., 90 proc. aukų buvo žydai iš beveik visų Europos šalių. Didžioji aukų dalis buvo nunuodyti „“ dujomis Aušvico ; kiti mirė nuo nuolatinio badavimo, priverstinių darbų, negydytų ligų, atskirų egzekucijų ir vykdytų „medicininių“ eksperimentų. 1947 m. aukų atminimui Lenkija pirmose dviejose stovyklose įsteigė muziejų. Iki 1994 m. muziejuje apsilankė apie 22 mln. žmonių, t. y. po 700 000 kasmet.

Idėja Osvencime kurti koncentracijos stovyklą kilo dar 1939 m. pabaigoje. Daugiausia buvo remiamasi patogia miestelio padėtimi ir geru geležinkelio susisiekimu su Aukštutine Silezija, Generalgubernija, Austrija ir kitomis šalimis. 1940 m. sausio mėn. SS oberfiureris Richard Glücks išsiuntė į vietą specialią komisiją, kuriai vadovavo SS šturmbanfiureris Walter Eisfeld, Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos komendantas. Komisija išsakė nuomonę, kad teritorija koncentracijos stovyklai netinka. Nepaisant to 1940 m. vasario 21 d. Richard Glücks pranešė Himleriui, kad čia gali būti kuriama karantino stovykla asmenims, persiunčiamiems į Reichą priverstiniams darbams.

1940 m. balandžio 18-19 d. Osvencime lankėsi speciali komisija vadovaujama SS hauptšturmfiurerio Rudolfo Hioso (Rudolf Höß). 1940 m. balandžio 27 d. SS reichsfiureris Heinrich Himmler pasirašė įsakymą įkurti Aušvico koncentracijos stovyklą Lenkijoje. Po dviejų dienų koncentracijos stovyklų inspektorius SS oberfiureris Glücks paskyrė Rudolfą Hiosą stovyklos komendantu. Rudolfas Hiosas į Osvencimą atvyko balandžio 30 d., o gegužės 4 d. oficialiai pradėjo eiti pareigas.

Struktūra

Trijų stovyklų išsidėstymas 1944 m. vasarą

Koncentracijos stovyklų kompleksą sudarė trys pagrindinės stovyklos: Aušvicas I, Aušvicas II ir Aušvicas III. Aušvice I žuvo apie 70 000 žmonių, daugiausia lenkai ir tarybiniai karo belaisviai. Aušvicas II (Birkenau) buvo naikinimo stovykla (Vernichtungslager), joje žuvo mažiausiai 960 000 žydų, 75 000 lenkų ir apie 19 000 čigonų. Birkenau buvo didžiausia iš visų nacių įsteigtų naikinimo stovyklų. Aušvicas III (Monovicė) buvo IG Farben koncerno Buna-Werke gamyklos darbo stovykla.

2008 m. lapkričio mėn. viename Berlyno bute rasti dokumentai, pagal kuriuos buvo numatytas Aušvico-Birkenau stovyklos išplėtimas, tačiau dokumentų autentiškumas nebuvo patvirtintas nepriklausomų ekspertų. Aplink Aušvicą buvo dar apie 40 su Aušvicu susijusių mažesnių koncentracijos stovyklų, kai kurios jų dešimtis kilometrų nutolusios nuo pagrindinių stovyklų. Šiose stovyklose kalinių skaičius buvo nuo kelių dešimčių iki kelių tūkstančių.

Kaip ir kitas Vokietijos koncentracijos stovyklas, Aušvicą valdė ir prižiūrėjo NSDAP partijos sukarinta organizacija SS. Stovyklos komendantais buvo Rudolf Höß (iki 1943 m. vasaros), vėliau ir . R. Höß detaliai aprašė stovyklos funkcionavimą per jo tardymą po karo ir savo autobiografijoje. 1947 m. balandžio 16 d. jis buvo pakartas priešais įėjimą į Aušvico I krematoriumą.

Aušvicas I

Aušvicas I

Aušvico muziejaus fragmentas

Pagrindinis straipsnis – Aušvicas I.

Aušvicas I buvo administracinis viso komplekso centras. Stovykla buvo įkurta mūriniuose dviejų-trijų aukštų pastatuose, buvusiose lenkų, o dar anksčiau – austrų kareivinėse.

Gegužės 20 d. į koncentracijos stovyklą atvyko 30 vokiečių kriminalinių nusikaltėlių, kuriuos Hiosas pasirinko Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje. Jiems suteikti numeriai 1-30 ir grupė apgyvendinta barake Nr.1. Jiems buvo numatytos prižiūrėtojų funkcijos. Antroji grupė – 728 lenkų politiniai kaliniai – čia buvo atsiųsta tų pačių metų birželio 14 d. Iš jų gyvi išliko 239. Vėliau stovykloje taip pat buvo laikomi sovietų karo belaisviai (iš viso jų atvežta 15 tūkst.), „antisocialiniai elementai“, kunigai, žydai ir 48 Vokietijos homoseksualai. Per dvejus metus kalinių skaičius svyravo nuo 13 iki 16 tūkstančių, o 1942 m. pasiekė 20 000. Stovyklos kaliniai buvo skirstomi į grupes, kurios aiškiai skyrėsi antsiuvais ant aprangos. Šešias dienas per savaitę, išskyrus sekmadienius, kaliniai turėjo dirbti aplinkinėse gamyklose ir ūkiuose.

Sunkus darbas, prastas maitinimas ir nehigieniškos sąlygos buvo didelio kalinių mirtingumo priežastimi. Dešimtame bloke daktaras Carl Clauberg vykdė medicininius eksperimentus su kaliniais. Vienuoliktame bloke laikyti stovyklos tvarką pažeidę kaliniai, kurie čia buvo kalinami ir kankinami. Kai kurie kaliniai naktį praleisdavo „stovimose kamerose“. Šios kameros buvo apie 1,5 m² ploto ir į jas sutalpindavo keturis kalinius. Kaliniai čia negalėjo daryti nieko kita, tik stovėti, o dieną kartu su kitais kaliniais buvo varomi dirbti. Vienuolikto barako rūsyje buvo „marinimo badu kameros“, kurių kaliniams neduodavo nei maisto, nei vandens, kol šie mirdavo. Rūsyje taip pat buvo tamsiosios kameros su mažyčiu langeliu ir storomis durimis. Čia įkalintieji pamažu uždusdavo, kai iškvėpuodavo visą deguonį patalpoje; šiam procesui pagreitinti SS kartais kameroje palikdavo degančią žvakę.

Dvidešimt ketvirtame bloke iki 1943 m. vasaros buvo stovyklos viešnamis.

Stovyklos komendantai:

• SS oberšturmbanfiureris Rudolf Höß – 1940–1943;
• SS oberšturmbanfiureris Arthur Liebehenschel – 1943–1944;
• SS šturmbanfiureris Richard Baer – 1944–1945.

Aušvicas II

Antroji pagal dydį stovykla buvo visų pirma naikinimo stovykla. Čia buvo įrengtos specialios dujų kameros ir krematoriumai.

Aušvico II koncentracijos stovyklos vaizdas nuo pagrindinių vartų – kairėje moterų barakai, tiesiai – pagrindinė geležinkelio linija, šalia kurios tolumoje buvo krematoriumai, dešinėje – barakų likučiai

Išnašos

1. „The unloading ramps and selections“. Auschwitz-Birkenau State. Suarchyvuota iš originalo 2019-01-19. {{}}: |archive-date= / |archive-url= laiko žyma nesutampa; 2019-01-21 siūlomas ()
2. Piper 2000b, p. 230.
3. |„worldwar-2.net timeline/holocaust/1940“|
4. |„worldwar-2.net timeline/holocaust/1940“|
5. Maximilian Kolbe

Šaltiniai

• Piper, Franciszek (2000b). Długoborski, Wacław; Piper, Franciszek (eds.). Auschwitz, 1940–1945. Central Issues in the History of the Camp. III: Mass Murder. Oświęcim: Auschwitz-Birkenau State Museum. ISBN . OCLC 929235229.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

50°02′09″ š. pl. 19°10′42″ r. ilg. / 50.03583°š. pl. 19.17833°r. ilg. / 50.03583; 19.17833