Atlaso kalnai

Atlaso kalnai
Aukštasis Atlasas. Tubkalio kalnas
Žemynas	Afrika
Šalys	Marokas, Alžyras, Tunisas
Aukščiausias taškas	Tubkalis, 4167 m
Koordinatės	31°03′43″ š. pl. 07°54′58″ v. ilg. / 31.06194°š. pl. 7.91611°r. ilg. / 31.06194; 7.91611
Uolienos	žėrutis, mergelis, vulkaninės uolienos
Susidarymo periodas	Paleogeno pabaiga ir neogenas
Kalnodara	alpinė
Iškasenos	geležis, švinas, cinkas, kobaltas, fosforitai, nafta

Atlaso kalnai (arab. جبال الأطلس = jibāl al-ʾaṭlas) – kalnų sistema šiaurės vakarų Afrikoje, Maroko, Alžyro ir Tuniso teritorijose. Nusidriekę šiaurės rytų kryptimi ~2000 km. Aukščiausiai iškyla Maroke, kur sudaryti iš paralelinių kalnagūbrių (Rifo, Vidurinio Atlaso, Aukštojo Atlaso ir Antiatlaso) bei vidinių plynaukščių (Aukštosios plynaukštės, Maroko Mesetos), taip pat denudavusių ir lygumų. Vidutinis kalnagūbrių aukštis 2000–2500 m, aukščiausia vieta yra Aukštajame Atlase – 4167 m (Tubkalio k.). Aukščiausi kalnagūbriai turi alpines reljefo formas. Einant į rytus kalnagūbriai žemėja, kol Tunise galiausiai pereina į neaukštus kalnus ir kalvas ().

Atlaso kalnai susiformavo paleogeno pabaigoje ir neogene. Priklauso alpinei kalnodarai. Dažni žemės drebėjimai. Sudaryti iš žėručių, mergelių yra senųjų vulkaninių uolienų. Geležies, švino, cinko, kobalto rūdų, fosforitų, naftos telkiniai.

Atlaso kalnai išsidriekę tarp subtropinės ir tropinės klimato juostos. Vakariniuose ir šiauriniuose šlaituose iškrenta 1000–1800 mm kritulių per metus, centrinėje dalyje – 400–600 mm, pietinėje dalyje – mažiau nei 300 mm. Atlaso ledynuose ištakas gauna Um ar-Rbijos, Šelifo upės. 800–1200 m aukštyje auga visažalių krūmų ir medžių sąžalynai, ir kamštinių ąžuolų giraitės, iki 1700 m – mišrieji miškai (ąžuolai, klevai, Atlaso kedrai), iki 2200 m – spygliuočių miškai. Sausuose centriniuose ir pietiniuose rajonuose būdinga krūminė kietalapė augalija, žolynai (liucerna, kietis, ir kt.).

Dadeso tarpeklis

Atlaso kalnyno padėtis žemėlapyje

Vikiteka: Atlaso kalnai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983.