Apyrubė

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Apyrubė – vietovės dalis, ryškiai besiskirianti nuo likusios vietovės. Tai gali būti miškas laukuose, pelkė miške, taip pat vietovės dalis, kuri yra riba, skirianti kažką į dalis.

Apyrubė „Na Kozach“ (Slovakija)

Kartais apyrubėmis vadina ir apleistus gyvenamuosius punktus, nors tai formaliai nėra teisinga. Bet tokiam gyvenamajam punktui sunykus, o jo buvusiai teritorijai pakitus, kad ji skirtųsi nuo aplinkinės vietovės, ši teritorija taptų apyrube.

Fizinėje geografijoje apyrubė yra morfologinis geografinio kraštovaizdžio elementas, esantis suderinta facijų sistema, sujungta bendrų fizikogeografinių procesų ir egzistuojančių vienoje reljefo mezoformoje vienalyčiame substrate.

Neretai žemėlapiuose terminas apyrubė (rus. урочище) naudojamas kartu su toponimu, jų junginiu žymimos tam tikros teritorijos (paprastai nedidelės, nuo kelių iki keliasdešimt kilometrų skersmens), turinčios vietinių gyventojų naudojamą pavadinimą. Tokia praktika paplitusi Kazachijoje, Uzbekijoje ir Turkmėnijoje.

Geosisteminiai apyrubės ypatumai

Suchona. Apyrubė Purtos (griova)

Apyrubės aiškiai pasireiškia raižytame reljefe, kur pakaitomis išsidėsčiusios iškilos („teigiamos“) ir įdubos („neigiamos“) mezoreljefo formos – pvz., kalvos ir daubos, kalvynai ir kloniai.

Apyrubė yra svarbi tarpinė pakopa geosisteminėje hierarchijoje tarp facijų ir kraštovaizdžių. Atliekant vietovės kraštovaizdinę lauko nuotrauką paprastai dirbama su apyrubėmis.

Taip pat skaitykite

• Dubravos rezervatinė apyrubė

Išnašos

1. A. Solovjovas, G. Karpovas (1987). Fizinės geografijos žodynas-žinynas, Kaunas: Šviesa, psl. 11.