Anykščių miškai

55°28′ š. pl. 25°2′ r. ilg. / 55.467°š. pl. 25.033°r. ilg. / 55.467; 25.033

Anykščių miškai Vetygalos apylinkėse

Anykščių miškai – miškai Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje į pietvakarius nuo Anykščių, abipus Šventosios.

Geografija

Anykščių miškai priklauso Anykščių miškų urėdijos Anykščių girininkijai (1050 ha). Visas miškas iki Šventosios kairiojo intako Virintos įeina į Anykščių regioninio parko teritoriją. Sudaro Anykščių šilelis, Anykščių, Puntuko, Peslių ir Didžiašilio miškai.

Paviršius kalvotas, išraižytas, ypač Šventosios kairiajame krante, stačiašlaičių griovų ir vasarą išdžiūstančių upelių. Yra nedidelių pelkių, iš jų garsiausia, minima padavimuose – Karalienės liūnas. Plotas 1330 ha, mišku apaugę 983 ha. Valstybinės reikšmės miškų plotas 457 ha.

Anykščių miškai – viena gražiausių rytų Lietuvos vietų. Yra labai vaizdingų medynų (Anykščių šilelis) ir reginių į Šventosios slėnius. 1960 A paskelbti kraštovaizdžio draustiniu. Puntuko miške yra vienas didžiausių Lietuvos riedulių – Puntukas, Šventosios dešiniajame krante – Puntuko brolis. Anykščių šilelį galima apžvelgti nuo pažintinio medžių lajų tako.

Medynai

Augavietės nederlingos ir derlingos normalaus drėgnumo. 79 % miškų yra ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai, 21 % – ūkiniai. Kultūros kilmės medynų 24 %, pušynų 83 %, eglynų 4 %, baltalksnynų 7 %, Beržynų 6 %. Jaunuolynai sudaro 4 %, pusamžiai medynai 65 %, pribręstantys 14 %, brandūs 17 %. Medynų vidutinis amžius 68 m., bonitetas 1,5, skalsumas 0,77, tūris 272 m³/ha. Našiausių medynų tūris 320 m³/ha. Kasmet priauga 6,0 m³/ha medienos. Daug stirnų, lapių, barsukų, kiaunių, usūrinių šunų. Šventojoje yra ūdrų, kanadinių audinių, bebrų, ondatrų, daug ančių ir kitų vandens paukščių.

Istorija

Sovietinės okupacijos metais Anykščių šilelyje, nedideliame miško masyve, esančiame šalia Anykščių miesto, trumpam apsistodavo Lietuvos Algimanto apygardos partizanai.

Šaltiniai

1. Algirdas Brukas, Andrius Kuliešis, . Anykščių miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 535 psl.