Anton Webern

Antonas Vėbernas
A. Vėbernas 1912 metais
Gimė	1883 m. gruodžio 3 d. Viena
Mirė	1945 m. rugsėjo 15 d. (61 metai) , Austrija
Palaidotas (-a)	Miterzilio kapinės
Tautybė	austras
Tėvas	Carl von Webern
Motina	Amelie Geer
Sutuoktinis (-ė)	Wilhelmine Mörtl
Vaikai	Amalie (g. 1911 m.) Maria (g. 1913 m.) Peter (g. 1915 m.) Christine (g. 1919 m.)
Veikla	Kompozitorius
Vikiteka	Anton Webern

Antonas Vėbernas (vok. Anton Friedrich Wilhelm von Webern, 1883 m. gruodžio 3 d., Viena – 1945 m. rugsėjo 15 d., ) – XX a. Austrijos kompozitorius, kūręs atonalinę ir dvylikatonę muziką. Žinomas pasakalija orkestrui, kamerine muzika ir dainomis (lydais).

Biografija

Antonas fon Vėbernas gimė 1883 m. gruodžio 3 d. Vienoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Jo tėvas Karlas buvo kalnakasybos inžinierius, ilgainiui iškilęs iki imperijos kalnakasybos departamento vadovo. Motina Amelija buvo pianistė ir dainininkė, ji pirmoji supažindino Antoną su muzika. Antonas buvo ketvirtasis vaikas šeimoje, iš kurių du neišgyveno kūdikystės. 1890 m. šeima dėl tėvo pareigų persikėlė į Gracą ir vėliau į Klagenfurtą. 1899 m. Klagenfurte sukurti anksčiausi A. Vėberno kūriniai: „Du kūriniai violončelei ir pianinui“ bei keletas dainų. Po gimnazijos baigimo A. Vėbernas lankėsi , kur jam įspūdį padarė R. Vagnerio operų atlikimas. 1902 m. šeima grįžo į Vieną, kur A. Vėbernas pradėjo studijuoti muzikologiją Vienos universitete. 1904 m. A. Vėbernas keliavo į Berlyną tikėdamasis tobulintis pas kompozitorių , tačiau nusivylė šiojo požiūriu į R. Štrauso ir G. Malerio kūrybą.

1904 m. grįžęs į Vieną A. Vėbernas pradėjo mokytis pas A. Šionbergą, prisijungdamas prie pastarojo mokinių ratelio. 1906 m. jis apsigynė muzikologijos daktaro disertaciją Vienos universitete tema pasirinkęs H. Izako choralinius kūrinius. 1908 m. A. Vėbernas formaliai baigė mokslus pas A. Šionbergą, tačiau nenutraukė ryšių su mokytoju, padėjo jam kopijuodamas partitūras, populiarindamas A. Šionbergo muziką. 1908 m. vasarą jis dirbo teatre Bad Išlyje chormeisteriu, papildomu dirigentu. 1909 m. trumpai dirbo Insbruko ir Vienos Volksoper teatruose. 1910 m. dirbo valstybiniame teatre Teplicėje ir 1910−11 m. teatre Dancige.

1911 m. A. Vėbernas vedė Vilhelminą Mortl, kuri buvo jo motinos sesers duktė. Dėl to santuoka buvo tik civilinė. Tais pačiais metais gimė pirmasis poros vaikas, duktė Amalija. Viso jie susilaukė keturių vaikų. 1912−13 m. A. Vėbernas dirbo dirigentu-padėjėju Štetino valstybiniame teatre. 1913 m. kovo 31 d. jo kūriniai (op. Nr. 6) skambėjo skandalingame A. Šionbergo mokinių koncerte Vienoje, kuris buvo nutrauktas policijos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui 1915 m. A. Vėbernas įstojo į kariuomenę savanoriu. Tarnavo pėstininkų dalinyje Klagenfurte, tačiau dėl prasto regėjimo nebuvo išsiųstas į frontą. 1915 m. gruodžio 26 d. Katalikų bažnyčia oficialiai palaimino jo ir Vilhelminos tuoktuves. 1916 m. A. Vėbernas prašymu buvo atleistas nuo tarnybos, tačiau dėl sąžinės priekaištų į ją greitu laiku grįžo ir vėl buvo atleistas dėl prasto regėjimo, šį kartą galutinai. Jis 1917−1918 m. dirbo Vokiečių teatre Prahoje, 1918 m. atsisakė aristokratiško „fon“ priedėlio prie pavardės po Austrijos valdžios edikto, kuriuo jie buvo uždrausti. Dalyvavo kartu su A. Šionbergu įkuriant Privačių muzikinių pasirodymų draugiją, kuri populiarino moderniąją muziką. Ji surengė apie 100 koncertų ir 1922 m. pabaigoje veiklą nutraukė dėl pinigų stygiaus.

1920 m. A. Vėbernas pasirašė sutartį su Vienos „Universal Edition“ firma dėl savo kūrinių publikavimo. Jis dirbo dirigentu įvairioms Vienos organizacijoms. 1924 m. priėmė A. Šionbergo suformuluotą dvylikatonės muzikos metodą. Nors A. Vėbernas naudojo tą patį kompozicijos metodą kaip A. Šionbergas ir A. Bergas, tačiau kiekvieno jų muzika buvo savita ir labai skirtinga nuo kolegų. 1925 m. jis pradėjo dėstyti Vienos Izraelitų institute akliems. Tai buvo vienintelis oficialus A. Vėberno mokytojo postas, kuriame jis išdirbo šešerius metus. 1928−1935 m. reguliariai dirigavo koncertus oficialiam Austrijos radijo transliuotojui „RAVAG“. 1931 m. jis dirigavo J. Bramso ir A. Šionbergo choralinių kūrinių atlikimą ir šie du kūriniai yra vieninteliai įrašai su A. Vėbernu-dirigentu. Nuo 1932 m. vedė privačias lekcijas.

Austrijoje pradedant įsigalėti fašistams A. Vėbernas pradėjo prarasti savo darbo vietas. 1939 m. Vokietijai okupavus Austriją jis liko visai be pajamų ir „Universal Edition“ jį pasamdė dirbti su kūrinių katalogu. Antrojo pasaulinio karo metu 1944 m. jis trumpai buvo paimtas į civilių oro reidų policiją. Pilna darbo diena „Universal Edition“ firmoje jį išvadavo nuo daugelio civiliams priskirtų prievolių karo metu. Antonas Vėbernas žuvo 1945 m. rugsėjo 15 d. jau pasibaigus karui, kai išėjo parūkyti į namo verandą . Jį per klaidą nušovė amerikiečių kareivis Raimondas Belas, kuris atvyko padėti suimti A. Vėberno sūnėno, įtarto nelegalia prekyba. Kareivis tvirtino panaudojęs ginklą savigynai.

Mirties metu A. Vėbernas buvo menkai žinomas kompozitorius, tačiau antrojoje XX a. pusėje jo autoritetas ženkliai išaugo ir jis kartu su A. Šionbergu ir A. Bergu laikomas vienu iš trijų reikšmingiausių kompozitorių.

Literatūra

• Hoskisson, Darin. Anton Webern: A Research and Information Guide. Routledge, 2017, I dalis
• Encyclopaedia Britannica, 2006 10 23

Nuorodos

Vikiteka: Anton Webern – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• A. Vėberno kūrinių partitūros IMSLP svetainėje
• Įrašų indeksas discogs.com svetainėje
• Anton Webern svetainėje Last.fm