Antisemitizmas Lietuvoje

Antisemitizmas Lietuvoje – priešiškas nusistatymas prieš žydus Lietuvoje.

XIX a

Modernusis antisemitizmas pradėjo reikštis XIX a. pabaigoje. Jis daugiausia sąlygotas ekonominio pobūdžio priežasčių. Jis visgi neįgavo išbaigto pavidalo kaip Lenkijos, Vokietijos, Rusijos antisemitų rašiniuose.

Ikikarinės nepriklausomybės metu

Žydų partijos politiškai rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos vyriausybė suteikė žydų bendruomenei plačią autonomiją. Iki 1924 metų santykiai tarp žydų ir lietuvių buvo pakankamai pakantūs ir draugiški. Egzistavo Žydų reikalų ministerija ir kitos žydų savivaldos struktūros. Įtampa pastebima 1924–1926 metais, stiprėjant lietuviškajam nacionalizmui, praradus Vilnių, radikalėjant reikalavimams vartoti lietuvių kalbą.

Antisemitizmas Lietuvoje sustiprėjo ypač antrojo 4-ojo dešimtmečio pusėje. Jį sąlygojo pasaulinė ekonominė krizė, valstybės vykdomos lietuviškos pramoninės ir prekybinės buržuazijos protegavimas, konkurencinė kova tarp žydų ir lietuvių pramonės, amatų ir prekybos sferose, antisemitinė propaganda spaudoje ir propagandinių lapelių pavidalu, ir iš Vokietijos sklidusi antisemitinė-rasistinė propaganda.

Antižydiški kraštutinumai buvo slopinami Antano Smetonos valdymo metais (1927–1940). Nebuvo išleistas nė vienas antižydiškas įstatymas. Žydai išsaugojo valstybės finansiškai išlaikomas arba remiamas mokyklas, socialinės rūpybos įstaigas, valstybės nevaržomą religinį gyvenimą. Džiaugėsi de facto kultūrine autonomija. Tačiau vyriausybė protegavo lietuvių verslininkus. Ekonominėmis priemonėmis siekė išstumti žydus iš prekybos ir pramonės. Pagal nerašytą įstatymą, su išimtimis, žydai nebuvo įsileidžiami į valstybės bei savivaldybių, netgi kultūrines, įstaigas, karo mokyklas ir diplomatinę tarnybą, aukštųjų mokyklų katedras. Visgi tarpukario Lietuvoje nebuvo nė vieno pogromo, kur būtų nužudytas žmogus.

Sovietinės okupacijos metu

Lietuvių-žydų santykiai labai paaštrėjo sovietinės okupacijos metais (1940–1941). Antisemitizmas Lietuvoje tapo žydams grėsmingu. Daugelio lietuvių sąmonėje iškilo naujas, politiniais motyvais grįstas žydų įvaizdis, kaip „Lietuvos išdavikų“, „okupantų talkininkų“. Žydų kilmės narių skaičius komunistų partijoje buvo labai nežymus, palyginus su bendru žydų bendruomenių narių skaičiumi. Žydų kilmės komunistai ir komjaunuoliai virto žydo-komunisto stereotipu, taip kad žodis „žydas“ dažnai tapdavo komunisto sinonimu.

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, ištyrusi faktinę medžiagą, nustatė jog 1940–1941 m. žydai nevaidino ypatingo vaidmens sovietinės valdžios, nė jos represinių institucijų, struktūrose. Žydai nukentėjo nuo sovietų okupacijos. Beveik perpus sumažėjo žydiškų vidurinių mokyklų. Hebrajų kalba buvo netoleruojama. Šeštadieniai neteko švenčių dienos statuso. Turto nacionalizacija skaudžiausiai palietė žydus. Beveik 500 žydų buvo areštuota, o iš viso represuota 2600 žydų. Žydai sudarė 7 procentus Lietuvos gyventojų, tačiau tarp 1941 m. birželio tremtinių jų buvo 13,5 proc.

Nepaisant šių faktų, Lietuvių aktyvistų fronto vadovybė, surengusi 1941 metų sukilimą, subūrusi veikėjų iš visų lietuvių politinių jėgų, atšaukė „Vytauto Didžiojo suteiktą svetingumo teisę žydams“. Grasindama („kad nebūtų nereikalingų aukų“), ji reikalavo, kad žydai apleistų kraštą, bėgtų į Rusiją. LAF centro Berlyne antižydiški atsišaukimai pasiekdavo Lietuvą ir darė nemažą poveikį lietuvių sąmonei.

Dvi priežastys ypač sąlygojo nebūdingai sustiprėjusį lietuvių priešiškumą žydams pirmuoju sovietmečiu: 1) žydams, iš esmės, sovietai buvo „mažesnis blogis“ už hitlerinę Vokietiją, tuo tarpu dauguma lietuvių iš Vokietijos pusės laukė išsigelbėjimo nuo sovietinio teroro; 2) 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuva patyrė skaudžius pralaimėjimus (1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimas, 1939 m. Klaipėdos krašto atidavimas Vokietijai, žygio į Vilnių 1939 m. rugsėjį atsisakymas, Raudonosios armijos įgulų 1939 m. spalį įsileidimas, kapituliacija prieš SSRS reikalavimus 1940 m. birželį, kolaboravimas su okupacinėmis jėgomis 1940 m. vasarą) pakirtusius lietuvių tautos dvasią. Taip atsirado šalininkų nuostata, kad dėl šalies nelaimių yra daugiausiai kalti Lietuvos žydai.

Antisemitizmas be žydų

Lietuvoje žydų liko palyginus su praeitimi gana mažai. Todėl daugelis lietuvių kasdeniniame gyvenime, asmeniškai su žydais mažai susiduria. Jei atsitiktinai ir susiduria, dažnai nežino jų tikrosios tautybės ir ne itin domisi. Tačiau daliai tokių lietuvių vis dar būdingas neigiamas nusistatymas prieš „abstraktų žydą“, girdėtą tik iš kalbų, istorijos pamokų bei žiniasklaidos.

Europoje 6 % visų apklaustųjų nežinojo kas yra Holokaustas. 74 % teigė jog realybėje niekada nėra sutikę žydo.

Statistika

2014 m. Lietuvoje apie 34 % gyventojų buvo neigiamai nusistatę žydų požiūriu, sutikdami su tokiais teiginiais „kaip žydai galvoja, kad yra geresni žmonės nei kiti“ ar „žydai yra kalti dėl daugelio pasaulyje kilusių karų“. Šis procentas panašus į sutinkamą kitur Rytų Europoje, nors, pavyzdžiui, Švedija labai tolerantiška (tik 4 %). Vakarų Europoje labiausiai išsiskiria Graikija, kurioje neigiamai nusistatę 69 % apklaustųjų.

Papildomam skaitymui

• Liudas Truska. Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio.
• Vygantas Vareikis, Liudas Truska. Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje. The Preconditions for the Holocaust: Anti-Semitism in Lithuania.

Nuorodos

• Lietuvos žydų istorijos albumas 2015-04-02 iš Wayback Machine projekto.

Šaltiniai

1. Liudas Truska. Antisemitizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-07-17.
3. Liucija Zubrut (2014). Antisemitizmas be žydų: ar radikalai gali suskaldyti Europą? [1]