Amžinasis įšalas arba daugiametis įšalas viršutinio Žemės plutos sluoksnio būsena trunkanti be pertraukos nuo dvejų iki

Amžinasis įšalas arba daugiametis įšalas – viršutinio Žemės plutos sluoksnio būsena, trunkanti be pertraukos nuo dvejų iki daugelio tūkstančių metų, kai jo temperatūra ne aukštesnė kaip 0 °C ir sluoksnyje yra ledo. Amžinasis įšalas užima apie ketvirtį Žemės paviršiaus. Tokios būsenos dirvožemio ir uolienų sluoksnis vadinamas daugiamete kriolitozona, jame vykstantys procesai – kriogeneze. Amžinojo įšalo sluoksnio storis būna nuo kelių iki 1500 metrų. Paprastai įšalo sluoksnis prasideda po , kriolitozonos sluoksniu, kurio temperatūra tarpais aukštesnė, o tarpais žemesnė už 0 °C (trumpalaikio arba sezoninio įšalimo ir atitirpimo sluoksnis). Žemiau esantis amžino įšalo sluoksnis susidarytas iš 2 dalių: viršuje yra 6-8 m storio svyruojančių neigiamų temperatūrų sluoksnis, kurį skaido gilūs šalčio plyšiai (vasarą į juos sunkiasi vanduo, užšaldamas virsta ledo pleištais ir platina plyšius). Po juo yra pastovių neigiamų temperatūrų sluoksnis, kriogeniniai procesai jame nevyksta.

Pagrindinė sąlyga amžinajam įšalui susidaryti yra neigiama Žemės paviršiaus vidutinė metinė temperatūra. Tačiau jis laikosi ir kai kuriose sausumos ar šelfo paviršiaus vietose, kur metinė temperatūra yra teigiama, ten daugiametis įšalas – nykstantis senojo šaltesnio klimato reliktas. Vandens telkiniai atšildo po jais esantį įšalo sluoksnį ir jame susidaro spragos. Žiemą pro tas spragas kyla požeminis vanduo, slegiamas gilumoje besiplečiančio įšalo, išsiveržęs į paviršių jis užšąla ir sudaro antledžius.

Didžiausius plotus amžinasis įšalas užima šalto žemyninio klimato srityse, kur plona sniego danga netrukdo skverbtis šalčiui gilyn, o per trumpą vasarą įšalas nespėja atitirpti. Apima beveik visą Azijos šiaurę (Sibirą, Mongoliją), didelę Šiaurės Amerikos dalį (Grenlandiją, Kanados šiaurę, Aliaską), Rytų Europos šiaurinius pakraščius. Storiausias įšalo sluoksnis yra žemynų gilumoje, kur vyrauja itin žemos temperatūros, jūrų pakrantėse jūrų plonesnis. Azijoje įšalo pietinė riba eina maždaug ties 60° š. pl., toliau į pietus (Mongolijoje iki 44° lygiagretės) pasitaiko pavienių įšalo salų. Šiaurės Amerikoje amžino įšalo salų pietinė riba siekia 42° lygiagretę. Pietų pusrutulyje įšalas išplitęs Antarktidoje.

Lietuvoje amžinasis įšalas buvo pleistoceno ledynmečiu, prie ledyno pakraščio. Įšalo požymių randama upių terasų nuogulose, bei ledynmečio neledyninėse upinėse ir ežerinėse nuogulose.

Dėl daugiamečio įšalo sudėtinga atlikti žemės darbus (tiesti kelius, statyti pastatus, vystyti žemės ūkį). Amžinojo įšalo srityse vamzdžiai klojami virš žemės, pastatai statomi ant polių. Dėl amžinojo įšalo vanduo sunkiai geriasi į žemę, todėl įšalo srityse gausu ežerų, pelkių, upių, susiformuoja pingai.

Šaltiniai

Geografijos žodynas, 1972 m.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV t.

[1] Geografijos žodynas, 1972 m.

[2] Visuotinė lietuvių enciklopedija, IV t.