Alko Aukuro akmuoAlko Aukuro akmuo 2006 m Alko Aukuro akmuoKoordinatės 56 04 20 š pl 21 32 54 r ilg 56 072223 š pl 21 54

Alko Aukuro akmuo

Alko Aukuro akmuo

Koordinatės

56°04′20″š. pl. 21°32′54″r. ilg. / 56.072223°š. pl. 21.548419°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajonas

Seniūnija

Imbarės seniūnija

Plotas

1,1 m²

Naudotas

I – II tūkst.

Žvalgytas

1993 m.

Registro Nr.

12773, M262

Alko akmuo, vadinamas Aukuru (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 12773, senas registro kodas – M262, senas kultūros paminklo laikinosios apskaitos Nr. 304/2) – mitologinis akmuo šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Alke (Imbarės seniūnija), 1,31 km į vakarus nuo kelio 169 Skuodas–Plungė , kairiajame Alkupio krante, Salantų regioniniame parke.

Akmuo

Akmuo statmeno, netaisyklingo ovalo formos, pilkšvai rusvos spalvos, smulkaus grūdėtumo, 1,2 m aukščio, 0,9–1,1 m storio. Viršūnė nuskelta, joje iškaltas 35 x 50 cm dydžio ir 5–10 cm gylio dubuo, kurios kraštai nusklembti.

Teritorijos plotas – 1,1 m².

Į pietus – pietryčius nuo akmens prasideda alkakalnis (Alkos kalnas), 30 m į šiaurę yra Jonikės šaltinis, 25 m į šiaurės rytus išliko Šventojo (Aukuro) ąžuolo kelmas.

Pylimas palei senkelį ir šalia jo stūksantis akmuo su dubeniu (kairėje). 2018 m.

Istorija

Tautosakos duomenimis akmuo stovėjo pagonių šventykloje po ąžuolu, o po Žemaitijos krikšto naikinant šventyklą, nuverstas nuo kalvos jos papėdėn. XIX–XX a. I pusėje Salantų apylinkės jaunimas per Jonines ant akmens kurdavo Joninių šventės ugnį.

Akmuo su šalia esančiu šaltiniu ir Šventuoju ąžuolu sudarė Alkos kalno senovės pagonių šventyklos apeiginį-sakralinį kompleksą

1993 m. įrašytas į istorijos ir kultūros paminklų laikiną apskaitą (l. a. 304/2),2003 m. – registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąraše (M262),2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.

2010 m. akmuo buvo perkeltas į Alkos kalno pietrytinę dalį ir pastatytas šalia stogastulpio. 2012 m. grąžintas į pirminę vietą.

Padavimai

Akmuo – pagonių šventyklos aukuras
Ant akmens pagonys aukojo dievams aukas
Ant akmens rusenusi šventoji (amžinoji) ugnis

Tyrimai

1993 m. žvalgė Vykintas Vaitkevičius.

Literatūra

Julius Kanarskas. Salantų alkos kalnas. – Švyturys – 2000 m. balandžio 26 d. – P. 6
Laima Stonkuvienė. Gyvenimas garsiojo Alkos kalno pašonėje. – Švyturys – 2011 m. gegužės 14 d. – P. 5.
Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra, 1995. – Nr. 3. – P. 11
Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 54, 55–56

Šaltiniai

Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1993-06-11 raštas Nr.01-7-518
Valstybės žinios – 2004 m. sausio 21 d. – Nr. 11. – P. 100
Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034

Nuorodos

„Alko akmuo“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2018-02-05.
Alkos (Alko) Aukuro akmuo: Kretingos krašto enciklopedija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.

[1] Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1993-06-11 raštas Nr.01-7-518

[2] Valstybės žinios – 2004 m. sausio 21 d. – Nr. 11. – P. 100

[3] Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034