Algimantas Bučys

Algimantas Bučys (g. 1939 m. spalio 19 d. Kaune) – Lietuvos literatūros kritikas, rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras.

Biografija

Motina – Sofija Serbentaitė Bučienė (1900 – 1964), kilusi pagal motinos liniją iš senos Upytės dvarininkų Rajunecų šeimos. Tėvas Anicetas Bučys (1904 - 1998), kilęs iš Žemaitijos senbuvių, prieškario periodikoje spausdino poezijos kūrinius , besibaigiant karui pasitraukęs iš Lietuvos, gyveno Didžiojoje Britanijoje, už nuopelnus kultūrinėje veikloje išrinktas Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungos garbės nariu.

1957 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. 1962 m. baigė studijas ir buvo paskirtas mokytojauti į Bartkuškio aštuonmetę mokyklą pagal diplominę specialybę „filologas ir vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas“. Mokytojaudamas išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Prie skambančių plytų“ (1963 m.), spausdino respublikinėje spaudoje kritikos straipsnius. 1964 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto siuntimu išvyko į Maskvą aspirantūrai Pasaulinės literatūros instituto teorijos sektoriuje. 1967 m. apgynė disertaciją „Šiuolaikinio romano problema lietuvių literatūroje“, įgydamas filologijos mokslų kandidato laipsnį. 1994 m. disertacija nostrifikuota Lietuvos mokslo tarybos suteikiant humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.

Grįžęs į Lietuvą, atsisakė akademinio darbo institute, atsidėjo kūrybiniam darbui, dirbo su pertrūkiais Lietuvos rašytojų sąjungos leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Pergalė“, „Litva literaturnaja“, laikraščio „Gimtasis kraštas“, žurnalo „Mitai ir faktai“ redaktoriumi. 2010 - 2011 m. Lietuvos respublikos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo Tarybos narys ir pirmininkas.

Mokslinė veikla

Tyrinėjo prozą, daugiausia romano žanrą, reiškėsi kaip socialistinio realizmo apologetas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę savo kritikos knygų atsisakė.

2008 m. išleistame studijinių straipsnių rinkinyje „Barbarai vice versa klasikai“ pateikė ne tik įvairių epochų 33 lietuvių rašytojų kūrybinio likimo apybraižas, bet ir „vientisą su dideliu užmoju parašytą autorinį veikalą, panašų į monografiją, o dar labiau – į vienos šalies literatūros istoriją“. Knygos paantraštė „Centras“ ir „Periferija“ rašytojo strategijose nusako semantinę knygos struktūrą, išskiriant Lietuvos istorijoje tris valstybinės nepriklausomybės laikotarpius (1251 – 1386; 1918 – 1940; 1990 - 2004), ir likusius, kuomet Lietuvos valstybė daugiau mažiau priklausė nuo svetimšalių geopolitinių centrų - nuo vienokios ar kitokios unijos su Lenkija (1386 – 1795), nuo carinės Rusijos imperijos (1795 – 1918), nuo okupacinės valdžios Tarybų Sąjungos sudėtyje (1940 – 1990) ar nuo savanoriškai pasirinktos valstybių sąjungos (Europos Sąjungoje nuo 2004). Knygoje analizuojami skirtingų geopolitinių centrų iššūkiai lietuvių tautai ir, kita vertus, lietuvių rašytojų individualaus elgesio ir mąstymo strategijos visais laikotarpiais kuriant savas pasaulio, tautos ir žmogaus likimo vizijas.

2009 m. pasirodžiusioje knygoje „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“, toliau plėtojama „centro“ ir „periferijos“ politinės bei kultūrinės sąveikos struktūrų analizė. Veikalo paantraštė „Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija“ nusako ir autoriaus metodologiją, ir viduramžių literatūros šaltinius senąja slavų kalba, kuria jau XIII a. pasirodė pirmieji lietuvių literatūros kūriniai, susiję su bažnytinėmis apeigomis, su šventųjų gyvenimais ir giesmėmis. Iki šiol jie buvo nežinomi, o dėl savo sakralinės poetikos vis dar neįtraukiami į lietuvių literatūros istoriją. „A. Bučio knygos intriga: konfliktai kilo ir kyla dėl to, kad pasaulis nuo viduramžių, o ir dar anksčiau, nesusikalbėjo ir nesusikalba dėl skirtingų prieigų, dėl vienos tiesos siekimo. Studijos autoriaus pozicija, tikrinta ir svarstyta, atrodo priimtina: „tikrasis sakralinis pamatas nėra monoparadigminės prigimties“; sakralinė prigimtis glūdi giliau, nei siekia monoparadigminė dogma (p. 155). Bet stipriųjų pozicijos slopina kitas pozicijas, kitas paradigmas. Ne vienas metraščių tekstas liudija įsitikinimą, kad tai, kas yra už krikščioniškos tikybos ribų, yra klaidatikių pasaulis (p. 156). Palankiai pristatoma Vladimiro Pašutos studija „Lietuvos valstybės susidarymas“ (1959); ir ji, moksliškai argumentuota, leidžianti matyti, kiek neteisybės pasakyta apie Lietuvos valstybingumo pradžią. Primenamas Edwardo Saido „Orientalizmas“ (1978); galima tikėtis ir veikalo, kuris, anot A. Bučio, nuodugniai atskleis ilgą neigiamo Baltijos kraštų pagonijos ir senovės Lietuvos įvaizdžio kūrimo istoriją (p. 147). Ten, kur teisinga laikoma viena paradigma, pasaulis iki jos ir susiaurinamas. A. Bučio principinė nuostata: žmogaus pasaulis (pasauliai) yra poliparadigmiškas; toks jis yra šiandien, toks buvo ir viduramžiais. Komparatyvistika, kaip humanistinė strategija, turi tyrinėti ne panašumus, o ir skirtumus, kylančius iš to paties pamato“.

Mokslinės A.Bučio idėjos - „centro“ ir „periferijos“ dialektika tautos istorijoje, poliparadigminis kultūros istorijos ir literatūros tyrimas, įveikiantis monoparadigminio požiūrio (monoreliginio, monokultūrinio, šovinistinio ir pan.) ribotumus, - tapo pamatu „Seniausios lietuvių literatūros istorijai ir chrestomatijai“ (2012). „Chrestomatijoje“ pirmą kartą pateikta 13 tekstų, kurių dauguma – sakraliniai ir niekad lietuvių literatūros istorijose nei vadovėliuose neminėti ir nenagrinėti kūriniai, nukeliantys lietuvių literatūros pradžią iš XIV a. pabaigos - XV a. pradžios (Gedimino ir Vytauto laikų) – į XIII a. (karaliaus Mindaugo epocha). Seniausiajam hagiografiniam tekstui „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ maždaug 750 metų, jis skirtas karaliaus Mindaugo sūnui Vaišvilkui († 1268), pirmajam lietuvių vienuoliui, kuris įkūrė pirmąjį vienuolyną senovės Lietuvos žemėse ant Nemuno kranto netoliese Naugarduko. Į lietuvių literatūros istoriją bei chrestomatiją pirmą kartą įtraukiami sakralinės viduramžių literatūros kūriniai, skirti Lietuvoje užmirštiems ar nežinomiems XIII a. pirmiesiems lietuviams krikščionims šventiesiems – šv. Charitinai Lietuvaitei ( † 1281) ir šv. Daumantui Timotiejui († 1299), kurie priklausė pirmajai Lietuvos istorijoje politinės lietuvių emigracijos bangai po karaliaus Mindaugo žūties (1263 m.).

Kūryba

Parašė deklaratyvių visuomeninės tematikos eilėraščių (rink. „Prie skambančių plytų“). Vėlesnėje poezijoje (rink. „Aukštupiai“, „Antiakimirka“, „Šventė be stabo“) sustiprėjo asmeniniai motyvai, elegiškos intonacijos. Prozoje (rom. „Tik priešas tavo priešams“, „Tremtis“) vaizduojama miesto jaunimo, inteligentų gyvenimas, kūrybinės ir dvasinės problemos, ryškus racionalizmas, konstruktyvizmas.

Įvertinimas

• 1972 m. Tarptautiniame literatūros kritikų susivienijimo (IULC) kongrese  įteikta TSRS rašytojų sąjungos premija už geriausius metų straipsnius apie gimtąją literatūrą. 
• 1975 m. LTSR valstybinė premija už literatūrologinę studiją „Romanas ir dabartis“.
• 1982 m. už romaną „Tik priešas tavo priešams“ paskirta literatūrinė Prano Ziberto premija, kuri būdavo teikiama už kūrinius apie paprastus darbo žmones (romane  gana autobiografiškai pasakojama apie studentą, metusį studijas priplėkusioje aukštojoje mokykloje ir išėjusį dirbti statybose paprastu mūrininku).
• 1990 m. suteiktas Lietuvos TSR Nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas.
• 2000 m. paskirta Atviros Lietuvos fondo ir Lietuvos rašytojų sąjungos piniginė premija už geriausią metų straipsnį kultūros periodikoje.
• 2010 m. Vyriausybės kultūros ir meno premija už knygas „Barbarai vice versa klasikai“ (2008), „Seniausioji lietuvių literatūra“ (2009) ir kitus naujausius darbus.

Bibliografija

• Prie skambančių plytų. Eilėraščių rinkinys. – Vilnius, 1963 m.
• Aukštupiai: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967 m.
• Romanas ir dabartis: lietuvių tarybinio romano raida iki 1970 m., žanro problemos. – Vilnius: Vaga, 1977 m.
• Antiakimirka: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977 m.
• Literatūros atvaizdai. – Vilnius: Vaga, 1979 m.
• Tik priešas tavo priešams: romanas. – Vilnius: Vaga, 1982 m. (išverstas ir išleistas Latvijoje 1986 m., Rusijoje - 1985 m., Armėnijoje - 2004).
• Literatūros savimonė: nacionalinis aspektas. – Vilnius: Vaga, 1985 m.
• Šventė be stabo: 100 eilėraščių. – Vilnius: Vaga, 1987 m.
• Tremtis: romanas. – Vilnius: Vaga, 1987 m.
• Jonas Avyžius: apybraiža. – Kaunas: Šviesa, 1990 m.
• 1990 m. suomių kalba Helsinkyje išleistoje knygoje apie trijų Pabaltijo tautų literatūras parašytas skyrius apie lietuvių literatūrą Lietuvių literatūros paradoksai (vėliau  išversta ir paskelbta angliškai  žurnale Vilnius (1997, nr. 6)   ir švedų kalba  Švedijos literatūriniame leidinyje Ariel (1998,nr. 5-6).
• 1995 m. kartu su tėvu Anicetu Bučiu, lietuvių išeivijos poetu, dramaturgu ir publicistu, sudarė  ir Lietuvoje išleido iliustruotą metraštį „Bradfordo lietuvių veikla Didžiojoje Britanijoje.1972-1995), Vilnius, Leidykla Litfondas.
• 2000 m. sudarė, parengė spaudai ir Vilniuje išleido dvi JAV gyvenusio lietuvių išeivio Juozo Rudzevičiaus (1909-2001) memuarų knygas „Kai laisvė švito.1914-1918. Žmonių mentalitetas” ir „Ten gimė, augo dr. Jonas Basanavičius”. – Vilnius, Leidykla Petro ofsetas.
• Barbarai vice versa klasikai: centras ir periferija rašytojo strategijose: studijinis straipsnių rinkinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008 m.
• Literatūrologinė studija „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha (Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų analizė)“. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
• Literatūros istorijos monografija „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012. Galima skaityti elektroninį sutrumpintą variantą: http://slaptai.lt/index.php/bucio-knyga/129-algimanto-bucio-knyga.html 2016-03-07 iš Wayback Machine projekto.
• История при свете письменности. Культурные конфликты средневековья: три литовских эпизода. Перевод с литовского: Георгий Ефремов. – Москва, изд-во Пробел, 2013. Galima skaityti elektroninio varianto skyrius: Альгимантас БУЧИС. Житие богоизбранного Войшелка. Первое литовское письменное литературное произведение. Главы из книги. Перевод Георгия Ефремова: http://magazines.russ.ru/druzhba/2012/5/b15-pr.html
• Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istorografijos analizė. – Vilnius: Vaga, 2018; II pataisytas ir papildytas leidimas. – Vilnius: Alio, 2019
• Дело о запретном королевстве.Литва: последняя языческая монархия средневековой Европы. Мариамполе:Piko valanda, 2021
• Lietuvos masonai ir 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucijos įstatyminė pataisa" . Vilnius: Flavija, 2021

Šaltiniai

1. Lietuvių literatūros enciklopedija. - Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 80 psl.
2. Barėnas, Kazimieras. Britanijos lietuviai 1974 – 1994. - Londonas: Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjunga, 1997, 6 psl.
3. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 332 psl.
4. Dviejų kartų kritikai apie literatūrą. Vytautas Kubilius ir Algimantas Bučys atsako į Vytenio Rožuko klausimus. – XXI amžius, 2001, kovo 26 d., Nr. 24.
5. Sprindytė, Jūratė. Megakonstrukcija, laikanti šimtmečius (Algimantas Bučys. Barbarai vice versa klasikai). - Metai, 2009, Nr.2, 146 psl.; http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/4243-jurate-sprindyte-megakonstrukcija-laikanti-simtmecius?catid=508%3A2009-nr-2-vasaris
6. Daujotytė, Viktorija. Romaninis mąstymas humanistikoje. - Metai, 2010 Nr. 1 (sausis), 94 psl.; http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6612-viktorija-daujotyte-romaninis-mastymas-humanistikoje?catid=571%3A2010-m-nr-1-sausis
7. Skučaitė, Virginija. Lietuvių literatūrai pradžią davė Mindaugo sūnus Vaišvilkas. - 2010-05-10; http://kauno.diena.lt/dienrastis/tema/lietuviu-literaturai-pradzia-dave-mindaugo-sunus-vaisvilkas-277166#.VWFaq-GKmBs
8. Elena Baliutytė. Algimantas Bučys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 551 psl.
9. Algimantas Bučys. Rašyk.lt 2007-11-11 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

• Asmeninė kūrybos svetainė bucysalgimantas.lt