Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Alfonsas Mėlynis-Vaikutis
Gimė	1897 m. sausio 13 d. Naršėnai, Antalieptės valsčius
Mirė	1949 m. rugpjūčio 2 d. (52 metai) Mordovija, Javos lageris
Tėvas	Aleksandras Mėlynis
Motina	Ona Zabielaitė
Sutuoktinis (-ė)	Stefanija Blaževičiūtė
Vaikai	Vanda Repšienė, Genė Mėlynytė, Janina Cicėnienė, Danguolė Kondratavičienė, Rimantas Mėlynis, Stasys Mėlynis, Jonas Rimaldas Mėlinis.

Veikla	nepriklausomybės kovų dalyvis, ūkininkas, seniūnas

Žymūs apdovanojimai
1919 m. ir 1921 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Alfonsas Mėlynis-Vaikutis (1897 m. sausio 13 d. Jakunčiuose, Antalieptės valsčius – 1949 m. rugpjūčio 2 d. Mordovijoje, Javos konclageryje) – Nepriklausomybės kovų savanoris, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius.

Biografija

Tėvui anksti mirus motina ištekėjo už Kazimiero Vaikučio ir persikėlė į jo tėviškę Jakunčių kaime, tad Alfonsas užaugo su patėvio pavarde.

Veikla nepriklausomybės kovose

1919 m. birželio 17 d. Alfonsas savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės I pėst. LDK Gedimino pulką. Po mėnesio apmokymų Vyžuonėlų dvare, skiriamas į 4 kuopą ir siunčiamas į Zarasų frontą Kruopelių – Murliškių linijoje. Tuo metu bolševikų kariuomenė buvo įsitvirtinusi Bružų kaime, abipus plento Utena–Zarasai ir šiose pozicijoje laikėsi iki 1919 m. rugpjūčio 24 d. Tos dienos 13 val. Pirmasis pėstininkų pulkas pradėjo puolimą ir išmušęs bolševikus iš Bružų – Galminių pozicijų, pergalingai vijo iki Zarasų miesto.

Šiose puolamose kautynėse pasižymėjęs Alfonsas Mėlynis – Vaikutis apdovanojamas pirmuoju Vyčio kryžiumi (1919 m. gruodžio 9 d. Lietuvos kariuomenės vado įsakymas Nr. 202). Vėliau karžygis pasižymėjo 1919 m. lapkričio 22 d. Radviliškio kautynėse su bermontininkais ties Radviliškiu, 1920 m. spalio mėn. – su lenkais ties Perloja, Už tai 1921 m. sausio 14 d. įsakymu kariuomenei Nr. 9 apdovanotas antruoju Vyčio kryžiaus ordinu. 1921 m. gruodžio 2 d. paleistas iš kariuomenės į atsargą jaun. puskarininkiu.

Vėlesnė veikla

Gyventi sugrįžo į Jakunčių kaimą. 1924–1927 m. tarnavo Zarasų pasienio policijos Suntupių ruože. Palikęs tarnybą pasienio policijoje, ūkininkavo Kunotų kaime, (Zarasų apskr.) iš Vencavų dvaro gautame ūkyje. Buvo aktyvus šaulių sąjungos narys, Naujasodžio apylinkės seniūnas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.

Artėjant antrai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Žemaitiją, stojo į Tėvynės apsaugos rinktinę, dalyvavo kautynėse su sovietine kariuomene 1944 m. spalio 6 – 7 d. Sedos kautynėse. Po nesekmingų kautynių apsigyveno Maišiagaloje, dirbo Kiemelių daržininkystės ūkyje ūkvedžiu, 1946–1947 m. staliumi Vilniaus vyno – degtinės gamykloje.

Gyvenimo pabaiga

1947 m. birželio 9 d. NKVD suimtas, tardytas, kankintas Zarasuose, Vilniuje, sudaryta nebūtų nusikaltimų byla, kurios pagrindu 1948 m. sausio 15 d. Pabaltijo karinės apygardos tribunolo nuteistas 25 m. kalėti. Mirė 1949 m. rugpjūčio 2 d. Mordovijoje, Javos konclageryje.

Šaltiniai

LCVA, f. 929, ap.6, byla 89, lap. 108, f. 930, ap. 6, byla 2365, lap. 38, f. 930, ap. 7. byla 827, lap. 91 – 72
Lietuvos Ypatingasis archyvas. A. Mėlinio – Vaikučio b/byla Nr. 10383
„Lietuvos žinios“ 1926 m. liepos 1 d.
„Karys“ 1937 m. Nr. 50, 1938 m. Nr. 1, 1939 m. Nr. 36
Vytautas Indrašius „Nepriklausomybės riteriai“, Vilnius, 1998, psl. 176–180
Vilius Kavaliauskas „Lietuvos karžygiai“ VI tomas,Vilnius, 2014, psl. 305–308