Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Aleksandras Šliaupa
Gimė	1932 m. rugsėjo 16 d. (91 metai) Budraičių kaime, Joniškio raj.

Veikla	Lietuvos mokslininkas geologas, geomorfologinio ir prognozių žemėlapių sudarytojas.

Aleksandras Šliaupa (g. 1932 m. rugsėjo 16 d. Budraičių kaime, Joniškio raj.) – Lietuvos mokslininkas geologas, geomorfologinio ir prognozių žemėlapių sudarytojas.

Biografija

1944–1951 mokėsi Žagarės vidurinėje mokykloje (gimnazijoje). 1956 m. baigė Vilniaus universitetą ir gavo inžinieriaus – geologo diplomą. 1966–1969 m. mokėsi Geologijos instituto aspirantūroje ir apgynė mokslų kandidato disertaciją „Pietų Pabaltijo struktūriniai morfometriniai tyrimai naftingų struktūrų paieškose“.

1956–1957 m. Vakarų Sibiro geologinės valdybos geologu ir partijos viršininkas. 1958–1966 m. Lietuvos TSR Geologijos valdybos geologas, būrio bei partijos viršininkas, ekspedicijos vyriausiasis geologas. Pagrindinė darbo sritis tais laikotarpiais buvo vidutinio ir stambaus mastelio geologinė nuotrauka. 1969–1971 m. Geologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1971 m. sugrįžo į Geologijos valdybą stambaus mastelio geonuotraukinės partijos viršininku. Nuo 1981 m. iki išėjimo į pensiją, vėl dirbo Geologijos institute vyresniojo bei vedančiojo mokslinio bendradarbio, sektoriaus bei skyriaus vadovo pareigose. Pagrindinės geologinių tyrimų kryptys: neotektonika, struktūrinė geologija bei geomorfologija, .

Už TSRS Pabaltijo regiono kompleksinius geologinius tyrimus ir suvestinių geologinių žemėlapių sudarymą 1984 m. kartu su kitais gavo TSRS Valstybinę mokslo ir technikos premiją.

Svarbiausi darbai

Pabaltijo respublikų neotektoninis, geomorfologinis ir naudingų iškasenų prognozių žemėlapiai M 1:500 000 (1981, 1982, 1987 m. su bendraautoriais)
Šiaurės Vakarų Europos neotektoninis žemėlapis M: 500 000 (1997 m., su bendraautoriais)
„Lietuvos ir kaimyninės teritorijos neotektoninė struktūra“ (monografija, 2001 m.).

Paskelbta per 100 mokslo ir keletas mokslo populiarinimo straipsnių. 1980 m. kartu su V. Baltrūnu parašė mokslo populiarinimo knygelę „Nešė velnias akmenį…“.