Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Aleksandras Šelepinas rus. Шелепин Александр Николаевич
Gimė	1918 m. rugpjūčio 18 d. Voronežas
Mirė	1994 m. spalio 24 d. (76 metai) Maskva
Palaidotas (-a)	Novodevičės kapinės

Veikla	partinis veikėjas
Partija	1940 m. SSKP

Alma mater	1941 m. N. Černyševskio istorijos, filosofijos ir literatūros institutas

Aleksandras Šelepinas (rus. Шелепин Александр Николаевич, 1918 m. rugpjūčio 18 d. Voroneže – 1994 m. spalio 24 d. Maskvoje) – sovietinis partinis veikėjas, XX a. 6-ame dešimtmetyje SSKP CK Politinio biuro narys, vienas įtakingiausių asmenų TSRS vadovybėje.

Biografija

1941 m. baigė Maskvos N. Černyševskio vardo istorijos, filosofijos ir literatūros institutą. 1939–1940 m. Raudonosios armijos savanoris, dalyvavo TSRS-Suomijos kare. 1940 m. įstojo į VKP(b) ir pradėjo karjerą komjaunime: Maskvos srities komjaunimo komiteto instruktorius, skyriaus vedėjas, sekretorius (atsakingas už karinį-sportinį darbą). 1943 m. komjaunimo CK (VLKJS) sekretorius, 1952–1958 m. VLKJS CK pirmasis sekretorius. 1952–1976 m. SSKP CK, 1964–1975 m. SSKP CK Politinio biuro narys.

1958 m. balandžio-gruodžio mėn. SSKP CK sąjunginių respublikų partinių organų skyriaus vedėjas. 1958–1961 m. KGB (TSRS Valstybės saugumo komiteto) pirmininkas. 1961–1967 m. SSKP CK sekretorius, tuo pačiu metu 1962–1965 m. Partinės ir valstybės kontrolės komiteto pirmininkas bei TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas (unikali valdžios koncentracija vienose rankose). 1967–1975 m. TSRS profsąjungų (VPSCT) vadovas. 1975–1984 m. TSRS valstybinio profesinio-techninio mokymo komiteto pirmininko pavaduotojas.

Papildoma informacija

Antrojo pasaulinio karo metais buvo atsakingas už jaunuolių parinkimą į partizanų būrius. Jis atrinko į būrį būsimąją Sovietų Sąjungos didvyrę Zoją Kosmodemjanskają;
dėl savo asmeninių savybių vadintas „geležiniu Šuriku“; laikytas „komjaunuolių grupuotės“, SSKP ir visoje TSRS užėmusios daug svarbių postų, vadovu;
skiriant KGB vadovu, atsisakė generolo laipsnio;
protegavo savo vaikystės draugą Valerijų Charazovą, tapusį Lietuvos KP CK II-ruoju sekretoriumi;
aktyviausias Nikitos Chruščiovo nušalinimo nuo TSRS vadovo pareigų organizatorius;
buvo laikomas realiausiu Leonido Brežnevo įpėdiniu, todėl kaip galimas konkurentas buvo politiškai sužlugdytas.