Aleksandras Stanislovas Potockis

Grafas Aleksandras Stanislovas Potockis (1778 m. gegužės 4 d., Vilianuvas – 1845 m. kovo 14 d., Varšuva) – Lenkijos aristokratas, Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto kameregeris, Lenkijos kongreso kunigaikštystės senatorius-kaštelionas (1824).

Aleksandras Stanislovas Potockis
Potockiai
Herbas „Pilava“
Gimė	1778 m. gegužės 4 d.
Mirė	1845 m. kovo 14 d. (66 metai)
Tėvas	Stanislovas Kostka Potockis
Motina	Aleksandra Liubomirska
Žymūs apdovanojimai
Baltojo erelio ordinas
Vikiteka	Aleksandras Stanislovas Potockis

Biografija

Aleksandras Stanislovas Potockis jaunystėje

Aleksandro Stanislovo Potockio pirmoji žmona Ana Tiškevičiūtė

Lenkijos magnatų Potockių giminės atstovas, herbo „Piliawa“ savininkas. Karūnos artilerijos generolo Stanislovo Kostkos Potockio (1755–1821) ir Aleksandros Liubomirskos (1760–1831) vienintelis sūnus.

Vilianuvo rūmų valdytojas. Šiuose rūmuose 1805 metais gyveno su pirma žmona Ana Potocka (Tiškevičiūte), kurią vedė sugrįžęs iš užsienio. 1802 metais tapo Maltos ordino riteriu. 1809 metais – Šveto Stanislovo, 1829 m. gegužės 24 d. – Baltojo erelio ordinų kavalierius.

metu įėjo į Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto palydos sudėtį ir 1807 metais Napoleono Varšuvoje vizito metu nuo jo gavo titulą. 1812 metais tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Laikinosios vyriausybės švietimo komisijos nariu.

Vėliau Potockis įstojo į Rusijos tarnybą ir 1815 metais buvo pervestas iš Ukrainos pėstininkų pulko, kur tarnavo praporščiku raitųjų leibgvardijoje korneto laipsnyje. Tame pačiame laipsnyje nuo 1823 m. birželio 2 d. tarnavo kaip armijos vado Petro Kristinovičiaus Vitgenšteino adjutantas. 1826 metų kovą pervestas į pulkininkus ir pervestas į Kuršo dragūnų pulką, bet, įsižeidęs dėl to, kad ne jam patikėjo vadovauti pulkui, pasitraukė iš karinės tarnybos.

Nuo 1824 metų – Lenkijos kongreso kunigaikštystės senatorius-kaštelionas. 1830 metais Aleksandras Potockis 1831 metų sukilime nedalyvavo ir nedalyvavo maištingo parlamento, kuris 1831 metais atmetė iš senato sudėties, posėdžiuose. Vis dėlto po galutinio sukilimo pralaimėjimo jis išvažiavo į užsienį ir grįžo tik 1830-ųjų metų pabaigoje po to, kai jo prašymas buvo patenkintas imperatoriaus Nikolajaus I. Grįžęs, 1838 metais, Potockis gavo Rusijos imperatoriškųjų rūmų oberštalmeisterio laipsnį ir buvo paskirtas Janovo gamyklos valdytoju; šias dvi pareigybes jis užėmė iki pat mirties 1845 metais. 1843 m. balandžio 12 d. gavo grafo titulą.

Šeima

Buvo vedęs du kartus. 1805 m. gegužės 27 d. Vilniuje vedė Aną Tiškevičiūtę (1776–1867), Lietuvos lauko etmono ir Lietuvos didžiojo maršalkos Liudviko Skumino Tiškevičiaus (1748–1808) ir Konstancijos Poniatovskos (1759–1830) dukterį. Vaikai:

• Augustas Aleksandras Potockis (1806–1867), vedęs Aleksandrą Potocką (1818–1892), Rusijos generolo Stanislovo Stanislavovičiaus Potockio jaunesnę dukterį.
• Natalija Potocka (1810–1830), žmona nuo 1829 metų, kunigaikščio Romano Eustachijaus Sanguškos (1800–1881)
• Moricas Potockis (1812–1879), vedęs Liudviką Borb-Petrovicką (1825–1890)

1821 metais išsiskyrė su pirma žmona ir antrą kartą vedė (1823 metais) Izabelę Mostovską (1807–1897), Lenkijos politiko ir rašytojo, grafo Tadeušo Antonijaus Mostovskio (1766–1842) ir Marianos Potockos (1780–1837) dukterį. Vaikai:

• Stanislavas Potockis (1824–1887), vedęs nuo 1854 metų Mariją Sapigaitę (1837–1923)

1829 metais Aleksandras Potockis išsiskyrė su antra žmona. Gyvenimo pabaigoje užmezgė santykius su Aklekandra Stokovska, kuri, deja, netapo jo trečiąja žmona.

Išnašos

1. Статья Русского биографического словаря «Потоцкий, Александр Станиславович» сообщает, что Александр Станислав Потоцкий был владельцем «исторических поместий Умани и Софиевки (Царицына Сада)», однако другая статья в том же издании, «Потоцкий, Станислав-Феликс», указывает, что эти владения принадлежали другой ветви Потоцких.

Nuorodos

• Потоцкий, Александр Станиславович // Русский биографический словарь : в 25 томах / Под наблюдением председателя Императорского Русского Исторического Общества А. А. Половцева. – СПб., 1905. – Т. 14: Плавильщиков – Примо. – С. 690–691.
• Вилянувский музей
• Генеалогия Потоцких 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.