Albanijos kunigaikštystė

Albanijos kunigaikštystė buvo pirmoji nepriklausoma albanų valstybė Naujaisiais laikais. Kunigaikštystė sudaryta 1913 m., po Pirmojo Balkanų karo, iš Osmanų imperijai priklausiusių teritorijų, pagal susitarimus ir egzistavo iki 1925 m. Kunigaikštystės sostinė iš pradžių buvo Duresis, o 1920 m. sostinė perkelta į Tiraną.

1912-1913 m. sutartas Albanijos padalinimas, pietinė siena suderinta su Graikijos pretenzijomis

Susidarymo problemos

Po Turkijos pralaimėjimo Pirmajame Balkanų kare kilus albanų gyventojų sukilimams 1912 m. lapkričio 28 d. buvo paskelbta Albanijos nepriklausomybė nuo Osmanų imperijos. Vliorėje buvo suorganizuotas pietų ir vidurio Albanijos atstovų Nacionalinis susirinkimas, kuris vienbalsiai nusprendė, kad „Albanija nuo šiol tampa savarankiška, laisva ir nepriklausoma“. Gruodžio pradžioje prisijungus šiaurinės Albanijos atstovams Kongresas padidėjo iki 63 narių ir paskyrė ir vadovaujamą laikinąją vyriausybę. Svarbiausia nepriklausomos Albanijos vyriausybės užduotimi tapo nuo vėlyvųjų viduramžių neegzistavusios valstybės pripažinimas. Iš tikro naujoji vyriausybė kontroliavo tik apie 4000 km² apie Vliorę, Fierį, ir Beratį su 300 tūkst. gyventojų, įskaitant 30 tūkst. turkų karių. Likusią teritoriją kontroliavo Serbijos, Juodkalnijos ir kariuomenės. Valstybės formos klausimo Kongresas nesprendė, nors buvo linkę į monarchiją, tuo labiau, kad visos aplinkinės šalyse buvo monarchijos. Valstietiškoji visuomenė tikėjosi, kad iš monarchijos bus daugiau naudos, nei kitų valdymo formų.

Dėl savo valstybės egzistavimo Albanija turėtų būti dėkinga aktyviam Austrijos-Vengrijos ir Italijos įsikišimui, kuris buvo nukreiptas prieš teritorines kaimynų pretenzijas. Balkanų karų išvakarėse nariai (Serbija, Juodkalnija, Graikija ir Bulgarija) buvo sutarę dėl Balkanų pasidalinimo, įskaitant ir Albaniją. Albanijos nepriklausomybę 1912 m. gruodžio 16 d. Londono pasiuntinių konferencijoje galiausiai pripažino didžiosios Europos valstybės Vokietijos imperija, Austrija-Vengrija, Rusijos imperija, Jungtinė Karalystė ir Italija. 1912 m. gruodžio 27 d. pasiuntinių konferencija nusprendė sukurti Albanijos autonomiją, formaliai priklausančią Osmanų sultonui , o faktiškai valdomą didžiųjų Europos valstybių. Taip Serbijai buvo užkirstas priėjimas prie Adrijos jūros.

Nuorodos

1. Michael Schmidt-Neke: Entstehung und Ausbau der Königsdiktatur in Albanien (1912–1939). Regierungsbildungen, Herrschaftsweise und Machteliten in einem jungen Balkanstaat. (=Südosteuropäische Arbeiten 84), Verlag Oldenbourg, München 1987, , S. 24ff.
2. Edgar Hösch: Geschichte der Balkanländer. Beck, München 1968, , S. 156.
3. Robert Raymond Kritt: Die Londoner Botschafter-Konferenz 1912-1913. Diss. Wien 1961.
4. : Geschichte der Diplomatie, Zweiter Band - Die Diplomatie der Neuzeit (1872-1919). SWA-Verlag Berlin 1948 Seite 273

• Albanijos valdovai (anglų k.)