Akcijaus mūšis

Akcijaus mūšis
Akcijaus mūšis. 1672 m. Lorenzo A. Castro paveikslas
Data 31 m. pr. m. e. rugsėjo 2 d. Vieta Viduržemio jūra prie Rezultatas Oktaviano pergalė Priežastis Romos pilietinis karas
Konflikto šalys
Oktaviano laivynas	Jungtinis Antonijaus ir Ptolemėjų Egipto laivynas
Vadovai ir kariniai vadai
Markas Vipsanijus Agripa	Markas Antonijus
Pajėgos
400 laivų, 3 tūkst. lankininkų ir 16 tūkst jūrų pėstininkų	230 laivų, 2 tūkst. lankininkų ir 20 tūkst. jūrų pėstininkų.
Nuostoliai
nežinomi	Sunaikintas beveik visas Antonijaus ir Egipto laivynas
Paskutinis Romos pilietinio karo tarp Antonijaus ir Oktaviano mūšis.

Akcijaus mūšis – jūrų mūšis tarp Marko Antonijaus bei Kleopatros laivynų ir Marko Vipsanijaus Agripos vadovaujamų Augusto Oktaviano pajėgų netoli kyšulio vakarų Graikijoje. Akcijaus mūšis buvo lemiama paskutiniojo Romos respublikos pilietinio karo kova, išsprendusi jo baigtį ir padėjusi Oktavianui užsitikrinti vienvaldystę bei princepso titulą.

Šiuo metu Akcijaus mūšis ir Oktaviano tapimas princepsu istorikų laikomas Romos respublikos epochos pabaiga ir Romos imperijos pradžia.

31 m. pr. m. e. pavasarį Oktaviano 80000 pėstininkų ir 12000 raitelių armija susirinko Brundizijuje ir Tarante.

Agripos vadovaujamame laivyne atsirado 260 kitokių, negu kare su Sekstu Pompėjumi, laivų. Tai buvo palyginti nedideli, žemais bortais laivai, daugumoje panašūs į liburnas - greitos ir manevringos triremos. Šis laivų tipas buvo pasisavintas iš Ilyrijos piratų. Vadinamosios „Vilkų rujos“, kai keletas lengvų laivų vienu metu atakuoja nepaslankų drenoutą, taktika parodė savo pranašumą dar III a. pr. m. e. Padegamųjų mišinių, sviedinių panaudojimas lengviems laivams suteikė papildomą pranašumą.

Dauguma liburnų turėjo tik vieną irklų eilę ir buvo apie 30 m ilgio, 4-5 m pločio. Įgulą sudarė 84 irkluotojai, 36 karininkai, jūreiviai ir kariai, iš viso 120 žmonių. Šie laivai labiausiai tiko plėšikavimui jūroje, jūrų policijai. Palyginti su dideliais Antonijaus laivais, kurių ekipažas buvo blogai apmokytas, nauji laivai tapo grėsmingu ginklu. Pasirenkant tokius laivus ir pasireiškė Agripos genialumas.

Oktavianas galėjo būti lengvai nugalėtas, tačiau Antonijus, paniškai bijodamas Agripos, vengė jūrų kautynių ir parodė jam neįprastą neryžtingumą karo veiksmuose.

31 m. pr. m. e. pavasarį Agripa nedelsdamas pradėjo karinius veiksmus, tuo tarpu Antonijaus armija vis dar buvo žiemos stovyklose. Atkirsdamas maisto, amunicijos tiekimą iš Egipto, Sirijos ir Mažosios Azijos, Agripa paralyžiavo jūrų susisiekimo linijas. Po to, jo eskadros netikėtai atsirasdavo prie priešo pakrančių ir jas nusiaubusios staigiai atsitraukdavo. Po neilgos apgulties, jis užėmė Meseniją, Metoną, Korkirą bei prie jos sunaikino keletą sąjungininkų laivų.

Sužinojęs, jog Oktaviano armija persikėlė į Graikiją, Antonijus nuskubėjo į Akcijų, tačiau ir toliau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Tuo tarpu Agripa pavedė Aruncijaus eskadrai stebėti įlankoje stovinčius Antonijaus laivus, o pats tęsė aktyvius veiksmus jūroje, užėmė Levkados salą ir iš ten ėmė grasinti Akarnarijai. Po to, prie Korinto įlankos sutriuškino Kvinto Nazidijaus eskadrą ir užėmė Korintą, Patrus. Antonijaus eskadros vadas Sosijus atakavo Aruncijaus eskadrą, tačiau tuo metu visiškai netikėtai pasirodęs Agripa jį staigiai atakavo ir sutriuškino. Mūšio metu žuvo ir Sosijus. Antonijus galėjo tikėtis pergalės sausumoje, tačiau jis nepaklausė savo patarėjų patarimų ir, paklusęs vien Kleopatros valiai, nutarė kautis jūroje.

Įvairūs autoriai skirtingai pateikia Antonijaus ir Kleopatros laivyno skaičių nuo 220 iki 360 laivų, tarp kurių buvo 170 keturių ir penkių, netgi aštuonių irklų eilių laivai, buvo ir enerų bei decimremų. Tai buvo galingi, tačiau lėti laivai su tvirtais taranais, pastorintais bortais, kurių aukštis centre siekė iki trijų metrų, kas apsunkino abordažą. Deniuose stovėjo sunkieji svaidomieji pabūklai ir bokštai. Antonijus pasitikėjo jų taranų griaunamąja jėga bei padegamaisiais sviediniais. Jo laivuose buvo iki 100000 žmonių:, iš kurių apie 25 000 sudarė kariai. Į karo laivus jis susodino ekipažus iš kitų laivų, o likusius be įgulų sudegino. Taip pat pasielgė ir su egiptiečių laivais, kurių teliko tik 60. Tuo tarpu Agripos laivyno pagrindą sudarė 260 triremų, biremų, liburnų. Juose buvo apie 80 000 žmonių: irkluotojai, karininkai, jūreiviai, kariai. Iš jų tarpo 34 000 sudarė legionieriai. Akcijaus iškyšulyje, prie įėjimo į užutėkį, stovėjo 100000 Antonijaus karių, kurie lietėsi su 75000 Oktaviano sausumos armija.

Abu priešai savo laivynus padalijo į tris eskadras. Keturias dienas trukusi audra neleido pradėti mūšio. Penktą dieną Antonijus savo laivyną išrikiavo priešais įlanką. Išskleistos rikiuotės abu flangai beveik rėmėsi į krantus. Tarpai tarp laivų buvo vos 15 m. Dešiniajam flangui, kuriame buvo ir pats Antonijus, vadovavo Heliujus, centrui – Justijus, o kairiajam – Celijus. Antonijus tikėjosi, jog Agripa nepajėgs pralaužti didelių laivų rikiuotės ir ramiai laukė priešo. Kleopatra su egiptiečių laivynu stovėjo už centro.

Agripa priešą puolė įprastine puslankio rikiuote,- centras buvo truputį atsilikęs, o abu flangai kiek priekyje jo. Agripa vadovavo centrui, Lucijus dešiniajam, o Aruncijus kairiajam flangams.

Negalėdamas apeiti priešo, Agripa nutarė jį išvilioti iš patogios pozicijos. Nuplaukęs per 8 kabeltovus ir ėmė visaip erzinti priešą. Jo gudrybė pavyko, neišlaikęs Celijus su savo eskadra metėsi pirmyn. Prieš jį atsidūręs Lucijus nepriėmė iššūkio ir viliodamas pradėjo lėtai trauktis. Agripa savo laivus lėtai išskleidė dešinėn ir Celijus buvo priverstas į kairę išskleisti savo flangą. Antonijau kairysis flangas atitrūko nuo pagrindinių pajėgų,- rikiuotė buvo suardyta.

Lygiai taip pat neatsargiai, kairiajame flange, veikė ir Helijus priešais Arucijų. Jis taip pat atitrūko nuo centro ir Antonijaus laivyno sparnuose atsirado properšos. Tada Lucijus ir Aruncijus netikėtai puolė priešą ir pasinaudodami kiekybiniu bei greičio pranašumu apsupo jį iš flangų bei atakavo iš fronto, flangų ir užnugario. Tuo metu Agripa, su pagrindinėmis jėgomis, per susidariusias properšas puolė vienišą Antonijaus centrą supdamas jį iš flangų.

Plutarchas žodžiais“ „Pagaliau prasidėjo artimas mūšis, tačiau nei smūgių taranais, nei pralaužtų bortų nebuvo, nes sunkūs Antonijaus laivai negalėjo įsibėgėti, nuo ko ir priklauso tarano smūgio jėga, o Cezario (Oktaviano) laivai ne tik išvengdavo tiesioginių smūgių, bijodami nepramušamos variu apkaltos laivo nosies, bet nesiryžo smogti ir į bortus, nes taranai atsitrenkę į storas keturkampes bortų apsaugos sijas sulūždavo. Kova buvo panaši į mūšį sausumoje, arba kalbant tiksliau, mūšį prie tvirtovės sienų. Trys arba netgi keturi laivai iš karto puldavo priešo laivą, ir iš bokštų lėkė ietys, strėlės, padegamieji sviediniai, o iš Antonijaus laivų bokštų irgi šaudė katapultos“ („Antonijus“66).

Tada ir įvyko tai ko niekas nesitikėjo. 60 mūšyje iš vis nedalyvavusių egiptiečių laivų staiga pakėlė bures ir praplaukę pro kovojančius romėnus pasuko į Egiptą. Iki šiol spėliojama, kodėl pačiame mūšio įkarštyje Kleopatra su 60 laivų pasuko į Aleksandriją, nors pergalė jau šypsojosi Antonijui. Pamatęs, jog Egipto laivyno flagmanas „Antoniada“ drauge su kitais laivais veržiasi per rikiuotę, Antonijus, likimo valiai palikęs laivyną, iš flagmano persėdo į greitesnį laivą ir nusivijo faraonę. Karvedžio pabėgimas sukėlė sumaištį, iš laivų paskubomis buvo mėtomi bokštai, svaidomosios mašinos ir dalis panikos apimtų laivų pabėgo, nors pagrindinės pajėgos ir toliau atkakliai kovėsi.

Agripa panaudojo „vilkų rujos“ taktiką ir jo keturi – penki laivai atakavo Antonijaus plaukiojančias tvirtoves, laužydami irklus išvesdavo juos iš rikiuotės, tačiau jiems sunkiai sekėsi, nes patys nukentėjo nuo artilerijos. Iš Agripos laivų buvo paleistos degančios ietys ir strėlės, fakelai, indai su padegamaisiais mišiniais ir jų pagalba daugelis laivų ėmė liepsnoti.

Kankinamas jūros ligos Oktavianas visą mūšio laiką išbuvo kajutėje. Ir nors Antonijui pabėgus pergalė jau šypsojosi Agripai, tačiau įnirtingas, chaotiškas mūšis tęsėsi dar keturias valandas ir tik nedaugeliui Antonijaus laivų pavyko išsigelbėti. Po savaitės pasidavė ir be vado likusi Antonijaus armija.

Pagal padavimą, nevilties apimtas Antonijus keturias paras išsėdėjo laive. Atsigavęs jis ėmėsi pergrupuoti savo pajėgas, tačiau jau buvo per vėlu. Sausumos armijos likučiai kovojo dar septynias dienas, tačiau viskas pasibaigė, kai juos paliko Kanidijus Krasas. Tada 19 Antonijaus legionų pasidavė Oktavianui.

Kautynes pralaimėję Antonijus ir Kleopatra nusižudė. Romoje baigėsi pilietiniai karai. 27 m. pr. m. e. sausio 3 d. Oktavianas tapo imperatoriumi. Pergalei pažymėti, jis įsteigė žaidynes Akcijuje ir pastatė Nikopolį dabartiniame Prevezos nome.

Šaltiniai

1. Aktijo mūšis, Akcijaus mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 250 psl.