Afganistano pilietinis karas pilietinės kovos vykusios Afganistane tarp 1989 m TSRS kariuomenės pasitraukimo ir 2001 m T

Afganistano pilietinis karas – pilietinės kovos, vykusios Afganistane tarp 1989 m. TSRS kariuomenės pasitraukimo ir 2001 m. „Talibano“ valdžios nuvertimo.

Įvykiai iki 1989 m

Pilietinės kovos Afganistane prasidėjo 1978 m., kai marksistai ir komunistai, kuriems atstovavo Afganistano liaudies demokratinė partija (ALDP), nuvertė prezidento Muhamedo Daudo vyriausybę. ALDP pradėjo marksistines reformos, kurios susilaukė didelio konservatyviai nusiteikusios visuomenės pasipriešinimo. Taip pat, islamo išpažinėjai priešinosi ateistinės TSRS remiamai vyriausybei. Negalėdama susidoroti su pasipriešinimu ALDP kreipėsi tiesioginės karinės pagalbos į TSRS. Pačioje ALDP vyko kovos, Hafizula Aminas perversmo keliu 1979 m. rugsėjį uzurpavo valdžią iš prezidento Nuro Muhamedo Tarakio. Pastarasis greitu laiku mirė (tikriausiai buvo nužudytas).

1979 m. gruodžio 24 d. TSRS pradėjo karinę invaziją į Afganistaną. Hafizula Aminas buvo nužudytas, vietoj jo patvirtintas Babrakas Karmalis, kuris laikomas buvęs tik marionetinis prezidentas. Vienu metu, manoma, TSRS pajėgos Afganistane pasiekė 120 tūkst. kareivių ir kitų. Afganistaniečių kova su komunistais virto kova su užsienio interventais. Vyriausybinės ir TSRS pajėgos laikėsi miestuose. Sukilėliai, vadinami modžahedais, kovojo slėnių išraižytose kalnuotose vietovėse. Juos rėmė Pakistanas, JAV ir kai kurios Persijos įlankos šalys. Prie jų prisijungdavo savanoriai iš kitų šalių, daugiausiai islamo kovos su ateistine vyriausybe vardan. 1986 m. neefektyvus Babrakas Karmalis pasitraukė ir prezidentu buvo patvirtintas Muhamedas Nadžibula. Tuo metu ilgas karas Afganistane sekino TSRS ekonomiką, politiškai tapo nebepatrauklus. 1988 m. balandžio 14 d. Ženevos susitarimu TSRS įsipareigojo išvesti savo dalinius iš Afganistano. 1989 m. vasario 15 d. paskutiniai TSRS kareiviai paliko Afganistaną.

Karo ir politiniai įvykiai 1989−2001 m

Žemėlapis (anglų k.), rodantis grupuočių veikimo teritorijas 1989−2001 m. Afganistane

Po sovietų armijos pasitraukimo Afganistane toliau vyko mudžahedų karas su likusia komunistine vyriausybe. Kovos iki 2001 m. skirstomos į tris fazes:

1989−1992 m., kai mudžahedai kovojo su komunistine vyriausybe ir ALDP;
1992−1996 m., kai mudžahedų grupės kovojo tarpusavyje;
1996−2001 m., kai Afganistano didžiumą kontroliavo „Talibanas“.

Nors TSRS tiesiogiai kare nebedalyvavo, bet nenutraukė pagalbos Nadžibulos vyriausybei tiekimo, įskaitant „Skud“ raketas, šarvuotą techniką, lėktuvus ir artileriją. Buvo tikima, kad ji žlugs greitai, tačiau vyriausybinės pajėgos gerai įsitvirtino keliuose svarbiausiuose miestuose. 1989 m. kovą-gegužį jie laimėjo Džalalabado mūšį atremdami mudžahedų bandymą užimti miestą. Mudžahedų grupuotės buvo susiskaldžiusios dviejuose lygmenyse. Etniniu pagrindu buvo prieštaros tarp puštūnų ir kitų pajėgų, kuriose daugiausiai rinkosi tadžikai, uzbekai, chazarai ir kiti. Skyrėsi požiūris į tai, kokia valstybė Afganistanas turi būti. Buvo pasisakančių už konstitucinę monarchiją, kiti pasisakė už islamo teokratinę valstybę.

Vykstant kovoms ALDP pozicijos vis silpnėjo, daug kareivių dezertyravo. Kai kurie mudžahedų vadai, Achmadas Šachas Masudas ir , pasiekė reikšmingų pergalių. Pastarojo pajėgos užėmė Chostą, o Masudas susitarė, kad ALDP generolas perbėgtų mudžahedų pusėn, kas stipriai prisidėjo prie komunistų valdžios nuvertimo. 1991 m. vasarį JAV nutraukė paramą Afganistano grupuotėms ir gruodį TSRS nutraukė ginklų tiekimą vyriausybei. Tą patį mėnesį Kabule atsidarė JTO būstinė. 1992 m. pradžioje Rusija nutraukė kitą paramą, įskaitant naftą ir dujas. Masudo pajėgos užėmė svarbią Bagramo karinių oro pajėgų bazę, kai Dostumo pajėgos kontroliavo Kabulo oro uostą ir kitus svarbius objektus sostinėje. 1992 m. balandžio 17 d. Muhamedas Nadžibula pasislėpė JTO būstinėje Kabule, komunistinė vyriausybė žlugo.

1992 m. balandžio 24 d. susitarimu tarp mudžahedų buvo patvirtinta laikinoji vyriausybė. Dėl prezidento posto buvo sutarta, kad jį užims rotaciniu principu vis kitas politikas. Prezidentu tapęs po dvejų metų atsisakė užleisti postą. Vienas įtakingiausių mudžahedų vadų nesutiko su nauja vyriausybe, nors buvo ministru pirmininku, ir su savo pajėgomis bandė užimti sostinę, taip prasidėjo kovos tarp mudžahedų. 1994−1996 m. G. Hekmatijaro pajėgos buvo apsupusios sostinę ir nuolat ją bombardavo. Mūšiai vyko ir Kabulo gatvėse. Laikinoji vyriausybė turėjo valdžią tik 10 % šalies teritorijos. G. Hekmatijaro pajėgas rėmė Pakistanas. Taip pat prie jų prisijungė Irano remiami sukilėliai kovoje prieš B. Rabanį. Nepaisant Pakistano ir Saudo Arabijos tarpininkavimo visos taikos derybos žlugo. Per šį laikotarpį Kabule iš 2 mln. gyventojų liko 500 tūkst. Visos šalies mastu infrastruktūra, mokyklos, elektrinės buvo sugriautos, siautėjo ir mokesčius rinko vietinės grupuotės.

Kovose pradėjus imti viršų Masudo vadovaujamoms pajėgoms Kabule ir kitoms B. Rabanį palaikančioms grupuotėms provincijose Pakistanas nusprendė paremti šalies pietuose 1994 m. susikūrusį „Talibano“ judėjimą, vadovaujamą , vietoj neefektyvių G. Hekmatijaro veiksmų. Talibų ir kitų grupuočių tarpusavio kovos pasižymėjo ypatingų žiaurumu. Talibai vykdė išpuolius etniniu pagrindu ir rėmėsi kraštutine islamistine ideologija. Po Pakistano paramos nutraukimo 1996 m. gegužį G. Hekmatijaras susitaikė su B. Rabanio vyriausybe, bet sparčiai stiprėjančių talibų pajėgų nesugebėjo sustabdyti. 1996 m. rugsėjo 17 d. talibų pajėgos užėmė Kabulą.

Talibų valdžios teisėtumas buvo pripažintas tik trijų kitų pasaulio valstybių. 1997 m. gegužės 24 d. tai padarė Pakistanas, Saudo Arabija ir JAE. Talibų atstovai neįleisti į JTO posėdžius. 1997 m. „Talibanas“ kontroliavo apie 2/3 šalies teritorijos ir sudarė sąjungą su Afganistane bazes turėjusią „Al Kaeda“. Po 1998 m. teroristų išpuolių prieš JAV ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje JAV pareikalavo Talibano išduoti „Al Kaedos“ vadą O. bin Ladeną. Talibai atsisakė tai padaryti, JAV atakavo „Al Kaedos“ bazes raketomis. 1998 m. spalio 15 d. JTO Saugumo Taryba pripažino „Al Kaedą“ ir „Talibaną“ teroristinėmis organizacijomis, įvedė sankcijas. 2001 m. „Talibanas“ valdė 90 % šalies teritorijos. Prieš juos kariaujantis, Masudo vadovaujamas „Šiaurės Aljansas“ buvo įsitvirtinęs šiaurės rytų sunkiai įveikiamuose kalnuose.

2001 m. kovą talibų valdžia, nepaisant tarptautinio spaudimo, sugriovė senoviškas Bamijano Budų statulas. 2001 m. rugsėjo 9 d. pasikėsinimo metu žuvo Achmadas Šachas Masudas ir rugsėjo 11 d. „Al Kaedos“ teroristai atakavo Pasaulio prekybos centro dangoraižius Niujorke. Paaiškėjus atakos vykdytojams rugsėjo 25 d. Saudo Arabija ir JAE nutraukė ryšius su „Talibanu“. JAV senatui suteikus leidimą kovoti su teroristais karine jėga 2001 m. spalio 7 d. prasidėjo JAV karinė invazija į Afganistaną sąjungoje su antitalibiškomis grupuotėmis. Lapkričio 11 d. užimtas Mazari Šarifas, lapkričio 13 d. talibų kovotojai pasitraukė iš Kabulo ir lapkričio 14 d. „Šiaurės Aljansas“ užėmė Džalalabadą. Gruodžio 9 d. užimtas Kandaharas, paskutinis svarbus talibų miestas. Laikoma, kad šią dieną užsibaigė „Talibano“ valdymas Afganistane. Gruodžio 20 d. JTO Saugumo Tarybos nutarimu įkurtos tarptautinės saugumo pajėgos Afganistane tvarkai palaikyti ir gruodžio 22 d. laikinuoju Afganistano vadovu paskirtas Hamidas Karzajus. Per pilietinį karą, manoma, žuvo 400 tūkst. žmonių, 4 mln. tapo pabėgėliais.

Šaltiniai

Afghanistan at War: From the 18th-Century Durrani Dynasty to the 21st Century. 2017, p. 4-5
Enciklopedija Britannica