Žmogaus aplinkos konferencijos deklaracija arba Stokholmo deklaracija dokumentas 113 valstybių priimtas 1972 m Stokholme

Žmogaus aplinkos konferencijos deklaracija (arba Stokholmo deklaracija) – dokumentas, 113 valstybių priimtas 1972 m. Stokholme vykusios Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencijos metu. Joje įteisinti 26 pagrindiniai aplinkosaugos principai ir pridedamas veiksmų planas, turintis 109 rekomendacijas ir penkias rezoliucijas. Manoma, kad konferencijos populiarumas ir šio dokumento priėmimas buvo lūžis, parodantis, kad aplinkosauga tapo tarptautinės svarbos klausimu. Aplinkos apsauga netrukus tapo daugelio šalių valstybinės politikos dalimi, pradėta aktyviau svarstyti tarptautiniu mastu, įkurta speciali tai prižiūrinti JTO institucija – Aplinkos apsaugos programa.

Turinys

Deklaracija prasideda pareiškimais apie aplinkos svarbą, būtinybę ją saugoti, kylančias aplinkos problemas, būtinybę suderinti vystymąsi ir aplinkosaugą. Toliau seka 26 principai, dėl kurių sutaria visos deklaraciją priėmusios šalys. Juose išreiškiamas palaikymas žmogaus teisėms, būtinybė saugoti natūraliuosius išteklius, laukinę gamtą, mažinti taršą, kurti kiekvienoje šalyje valstybinę aplinkos apsaugos politiką, padėti besivystančioms šalims vystytis nedarant žalos aplinkai, vystyti aplinkos tyrimus, kurti standartus, siekti glaudesnio tarptautinio bendradarbiavimo.

Šaltiniai

Christian Herter, Jill E. Binder. The role of the secretariat in multilateral negotiation: the case of Maurice Strong and the 1972 U.N. Conference on the Human Environment. Foreign Policy Institute, Johns Hopkins University, 1993, p. 1

Nuorodos

Deklaracijos tekstas Archyvuota kopija 2015-03-14 iš Library of Congress (anglų k.)

[1] Christian Herter, Jill E. Binder. The role of the secretariat in multilateral negotiation: the case of Maurice Strong and the 1972 U.N. Conference on the Human Environment. Foreign Policy Institute, Johns Hopkins University, 1993, p. 1