Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Mažų sąnaudų oro linijų bendrovė – oro linijų bendrovė, kuri skraidina keleivius už santykinai mažesnę kainą, tačiau neteikdama daugelio paprastai keleiviams teikiamų paslaugų. Šis atsirado JAV, XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis paplito Europoje, o vėliau – ir daugelyje kitų pasaulio regionų.

Terminas

Mažų sąnaudų bendrovė reiškia, kad šį verslo modelį taikančios oro linijos stengiasi kuo labiau sumažinti savo verslo išlaidas. Žiniasklaidoje ir pačių oro linijų reklamose kartais vadinama žemų kainų bendrovė arba pigių skrydžių bendrovė. Toks pavadinimas yra netikslus, nes tradicinių bendrovių bilietai kai kuriais atvejais gali būti pigesni nei mažų kaštų bendrovių. Esminis skirtumas tarp "tradicinės" ir "mažų sąnaudų" oro linijos yra ne kaina, o taikomas verslo modelis.

Verslo modelis

Įprastinis mažų kaštų oro linijų bendrovės išsiskiria šiomis savybėmis:

Tik viena keleivių klasė (nėra verslo arba pirmos klasės).
Naudojami tik vieno modelio lėktuvai (dažniausiai Airbus A320 arba Boeing 737), taip sumažinamos mokymo ir aptarnavimo išlaidos.
Paprasta kainodara (paprastai kuo lėktuvas daugiau užpildytas – tuo bilietai brangesni; tai skatina bilietus pirkti kuo anksčiau).
Nepriskirtos keleivių vietos (keleiviai skatinami kuo greičiau ir anksčiau sulipti į lėktuvą).
Skraidoma į pigesnius, mažiau apkrautus (dažnai – regioninius arba nutolusius) oro uostus, skraidoma anksti ryte ir vėlai vakare, kai oro keliai mažiau apkrauti, o tūpimo mokesčiai – mažesni.
Trumpas stovėjimas ant žemės (didžiausias lėktuvo panaudojimas).
Paprasti maršrutai, skatinantys tiesiogines keliones be sustojimo tranzito mazguose (maksimizuojamas lėktuvo panaudojimas, mažinami laiko nuostoliai dėl vėluojančių keleivių ar pamesto bagažo).
Tiesioginė prekyba bilietais, ypač internetu (nereikia mokėti komisinių mokesčių kelionų agentams ar kompiuterizuotoms rezervavimo sistemoms).
Plačiai taikomas elektroninis bilietas, sistemos be popierinio bilieto.
Darbuotojai vykdo keletą funkcijų, pvz., skrydžių palydovai (stiuardesės) pačios valo lėktuvo saloną ir registruoja keleivius (mažinamos išlaidos darbuotojams).
Kuras perkamas iš anksto dideliais kiekiais fiksuota kaina pasitelkus ateities sandorius. Taip apsisaugoma nuo kuro kainų šuolių.
Neteikiamas „nemokamas“ maitinimas skrydžio metu ir kitos papildomos paslaugos (tačiau jas galima įsigyti už papildomą mokestį).
Papildomų mokesčių „atsiejimas“ (reklamuojama "grynoji" skrydžio kaina, į kurią neįeina oro uosto mokestis ir kiti mokesčiai, kuriuos keleivis privalo sumokėti).

Konkreti mažų kaštų bendrovė nebūtinai turi taikyti visas aukščiau išvardintas priemones.

Istorija

Pirmoji bendrovė, 1949 m. pradėjusi taikyti mažų sąnaudų principus, buvo JAV oro linijų bendrovė „Pacific Southwest Airlines“.

1971 m. verslą pradėjo, o nuo 1973 m. pradėjo veikti pelningai bendrovė Southwest Airlines, dar labiau išplėtojusi šį verslo modelį.

XX a. 10 dešimtmečio pradžioje Europos Sąjungos šalyse pradėjus dereguliuoti ir liberalizuoti oro pervežimų rinką, mažų kaštų modelis pradėtas taikyti ir Europoje – didžiausios sėkmės susilaukė 1991 m. veiklą pradėjusi Airijos bendrovė Ryanair ir nuo 1995 m. veikianti Jungtinės Karalystės bendrovė Easyjet.

2000 m. mažų kaštų modelis pradėtas taikyti Azijoje (Malaizijos AirAsia) ir Australijoje (Virgin Blue), 2006 m. buvo pranešta apie mažų sąnaudų oro linijų įsikūrimą tokiose šalyse kaip Meksika ir Saudo Arabija.

Mažų kaštų oro linijų sėkmę lemia tai, kad daugeliui keleivių pagrindinis faktorius, kuriuo remdamiesi jie renkasi vežėją, yra kaina. Kadangi tradicinių, "visas paslaugas teikiančių", oro linijų bendrovių išlaidos yra didesnės, jos paprastai negali kaina konkuruoti su mažų sąnaudų vežėjais. 2001-2003 m., kai aviacijos verslui pakenkė terorizmo aktai, karai, infekcijų (SARS plitimas, didžioji dalis tracininių oro linijų patyrė didelių nuostolių, tuo tarpu daugelis mažų kaštų bendrovių išliko pelningos.

Kai kurios tradicinės aviakompanijos įsteigė savus mažų sąnaudų padalinius (pvz., KLM – Buzz, British Airways – Go, Air India – Air India Express, United – Ted), tačiau daugeliu atvejų šie padaliniai atėmė keleivius iš pačių steigėjų bendovių, o ne iš kitų mažų kaštų oro linijų. Esama ir sėkmingų mažų sąnaudų padalinių veiklos pavyzdžių, pvz., BMI padalinio Bmibaby, bei Germanwings (49 % akcijų priklauso bendrovei Lufthansa).

2004 m., centrinės Europos šalims (tarp jų ir Lietuvai) įstojus į Europos Sąjungą, ES vidaus rinkos taisyklės aviacijos srityje pradėtos taikyti ir joms. Išnykus suvaržymams, Vakarų Europos mažų kaštų oro linijų bendrovės pradėjo plėstis į centrinę Europą.

2004 m. pradėjo veikti pirmoji centrinės Europos mažų sąnaudų oro linijų bendrovė – Vengrijos Wizz Air.

Nuo 2005 m. bendrovė Ryanair pirmoji pradėjo skrydžius iš Londono Stanstedo oro uosto į Kauno oro uostą, tais pačiais metais Wizz Air pradėjo skraidyti iš Kauno į Varšuvą (vėliau skrydžius nutraukė).

2006 m. iš Oslo į Vilniaus oro uostą pradėjo skraidyti pirmoji mažų kaštų bendrovė – Norwegian Air Shuttle.