Švenčionių apskritis (1918-1950)

Kitos reikšmės – Švenčionių apskritis.

Švenčionių apskritis (lenk. Powiat święciański) – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinės Lietuvos šiaurės rytuose ir gretimose Baltarusijos teritorijose, egzistavęs 1918–1950 m. Centras – Švenčionys. Per savo egzistavimą apskritis keletą kartų keitė priklausomybę.

Švenčionių apskritis Powiat święciański
← 1918 – 1950 →   →   →
Apskritis Lenkijos Vilniaus vaivadijoje
Administracinis centras	Švenčionys
Valsčiai	11 (1943), 13 (1949)
1918-1925	Vidurinė Lietuva
1925-1939	Vilniaus vaivadija (1925–1939)
1939-1941	Lietuva
1941-1945	Vilniaus krašto apygarda
1945-1950	Lietuvos TSR
Gyventojų	107 900 (1942)
Plotas	3 236 km² (1943), 2 859 km² (1949)

Istorija

Iki 1915 m. šioje teritorijoje egzistavo to paties pavadinimo apskritis, priklausiusi Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai. 1915–1918 m. per apskritį ėjo fronto linija, ir ji buvo panaikinta.

Apskritis atkurta 1918 m. pabaigoje, į ją įėjo vokiečių sukurta Pabradės apskritis ir Pabradė. 1919–1939 m. priklausė Lenkijos okupuotam Vilniaus kraštui (1922–1925 m. Vilniaus administracinei apygardai, 1925–1939 m. Vilniaus vaivadijai). 1925 m. iš Breslaujos apskrities perduotas Dūkšto valsčius.

1939 m. spalį vakarinė apskrities dalis (centras – Švenčionėliai) atiteko Lietuvai, o rytinė (centras – Švenčionys) – Baltarusijai, kuri rytinės dalies lietuviškus valsčius (su Švenčionimis) 1940 m. lapkritį perdavė Lietuvai. 1941 m. sausio 15 d. apskritis atkurta Lietuvos TSR sudėtyje – jai priskirtos teritorijos iš Gudijos TSR Švenčionių rajono, Adutiškio rajono, ir . 1941 m. vokiečių okupacinė valdžia prie Švenčionių apskrities prijungė Švenčionėlių apskritį ir Baltarusijos Vidžių valsčių.

1941–1944 m. Švenčionių apskritis įėjo į Ostlando Lietuvos generalinės srities Vilniaus krašto apygardą. 1950 m. birželio 20 d. apskritis pertvarkyta į Švenčionių rajoną (32 apylinkės), dalis teritorijos atiteko Dūkšto rajonui (1 apylinkė), Ignalinos rajonui (44 apylinkės), Pabradės rajonui (20 apylinkių) ir Švenčionėlių rajonui (21 apylinkė).

Apskrities istorija
Metai	Plotas, km²	Gyventojų sk.	Suskirstymas	Gyvenvietės
1942		107 900
1943	3236		11 valsčių: Adutiškio valsčius, Daugėliškio valsčius, Ignalinos valsčius, Joniškio valsčius, Kaltanėnų valsčius, Mielagėnų valsčius, Pabradės valsčius, Saldutiškio valsčius, Švenčionėlių valsčius, Švenčionių valsčius, Tverečiaus valsčius
1949 (suskirstymas)	2859		13 valsčių (119 apylinkių)	3 miestai: Pabradė, Švenčionėliai, Švenčionys 7 miesteliai
1950			118 apylinkių

Administracinis suskirstymas

XX a. tarpukariu apskričiai įvairiu metu priklausė 27 valsčiai:

Lietuviškai	Lenkiškai	Laikotarpis	Centras
Adutiškio valsčius	Hoduciszki	1919–1939	Adutiškis
Aleksandravo valsčius	Aleksandrowo	1919–1926	Žukainys
Daugėliškio valsčius	Daugieliszki	1919–1939	Naujasis Daugėliškis
Dubataukos valsčius	Dubatówka	1919–1921	Dubatauka
Dūkšto valsčius	Dukszty	1926–1939	Dūkštas
Jasevos valsčius	Jasiew	1919–1925	Jaseva
Joniškio valsčius	Janiszki	1926–1929	Joniškis
Kabilninko valsčius	Kobylnik	1919–1925	Kabilninkas
Kaltanėnų valsčius	Kołtyniany	1929–1939	Kaltanėnai
Kamojų valsčius	Komaje	1919–1939	Kamojys
Kiemeliškių valsčius	Kiemieliszki	1919–1939	Kiemeliškės
Kuktiškių valsčius	Kukuciszki	1919–1920	Kuktiškės
Lentupio valsčius	Łyntupy	1919–1939	Lentupis
Linkmenų valsčius	Łyngmiany	1919–1929	Linkmenys
Mielagėnų valsčius	Mielegiany	1919–1939	Mielagėnai
Pabradės valsčius	Podbrodzie	1929–1939	Pabradė
Peršaukščio valsčius	Michałowo	1919–1929	Peršaukštis
Svierių valsčius	Świr	1919–1939	Svieriai
Šėmeto valsčius	Szemetowszczyzna	1919–1939	Šėmetas
Švenčionių valsčius	Święciany	1919–1939	Švenčionys
Tverečiaus valsčius	Twerecz	1919–1939	Tverečius
Užunarotės valsčius	Zanarocze	1919–1925	Užunarotė
Vaistamo valsčius	Wojstom	1919–1925	Vaistamas
Vyšniavo valsčius	Wiszniew	1919–1925	Vyšniavas
Zablatiškės valsčius	Zabłociszki	1919–1929	Zablatiškė
Žadiškių valsčius	Żodziszki	1921–1925	Žadiškės
Žukainių valsčius	Żukojnie	1926–1939	Žukainys

Šaltiniai

• Švenčionių apskritis (1918–1950). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.