Šlienava

Senąja Šlienava XIX a. vadinti Samylai.

Šlienava
Šlienavos bažnyčia
Šlienava
54°52′05″š. pl. 24°05′28″r. ilg. / 54.868°š. pl. 24.091°r. ilg. / 54.868; 24.091 (Šlienava)
Apskritis	Kauno apskritis
Savivaldybė	Kauno rajono savivaldybė
Seniūnija	Samylų seniūnija
Gyventojų (2021)	1 615
Vikiteka	Šlienava
Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) Vardininkas: Šlienavà Kilmininkas: Šlienãvos Naudininkas: Šlienãvai Galininkas: Šlienãvą Įnagininkas: Šlienavà Vietininkas: Šlienãvoje

Šlienava – kaimas Kauno rajono savivaldybėje, į rytus nuo Kauno, 3 km į šiaurės rytus nuo Girionių, prie kelio    privažiuojamasis kelias prie Šlienavos  nuo kelio  1902  Vaišvydava–Girionys–Žiegždriai . Yra medinė Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (pastatyta 1959 m.), Šlienavos pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1952 m.), Samylų kultūros namai, dvejos kapinės. Samylų seniūnijos centras.

J. Biliūno gatvė

Kultūros centras 2011 m.

Geografija

Šlienava įsikūrusi Kauno marių pusiasalyje. Iš pietų prieina Dubravos miškas. Į pietus nuo Šlienavos teka Žaisos upė.

Istorija

Šlienavos apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų. Archeologinių tyrinėjimų metu gyvenvietėje arba netoliese jos rasta neolito akmeninių kirvukų, lygiosios ir grublėtos keramikos, titnago dirbinių, kaulų liekanų, molinės urnos. 1956 m. archeologai Šlienavoje rado širdinių strėlių, gremžtukų, keramikos dalykų. Radiniai priskirti III–II tūkstantmečiui pr. m. e.

Šlienava minima kryžiuočių kronikose. Pirmą kartą paminėta 1365 m. kaip Slawegen. Kronikose rašoma, kad XIV a. pabaigoje Šlienava buvo labai niokojama kryžiuočių. 1365 m. kryžiuočiai ją sudegino, vėliau žudė gyventojus, niokojo jų turtą. 1376 m. gruodžio 26 d. Šlienava niokota „ugnimi ir kalaviju“, 600 kryžiuočių užpuolė jos gyventojus ir pasiėmė iš viso valsčiaus 500 žmonių, iš kurių 205 nusivarė į Prūsiją ir saugojo, o 40 nužudė.

1387 m. balandžio 28 d. Ldk Jogailos privilegijoje Skirgailai, kuria Jogaila jam pavedė Trakų kunigaikštystę, tarp Rumšiškių kaimo ir Kauno minima Šlavaišuvos (Šlienavos) vietovė. Viduramžiais Šlavaišuva buvo buvo valsčiaus centras, XIV a. 2-ojoje pusėje ji priklausė Ldk Kęstučiui. Tam valsčiui priklausė Vaišvydava ir kitos aplinkinės gyvenvietės. Šlienavą mini Hermanas Vartbergietis kaip Salwisawe, Slawislow ir vadina ją žeme (terra). Dar Šlienava vadinta Slowiss, Sloasser, Sloaszen ir kt.

Senovėje čia stovėjo . Jis nuo XVI a. priklausė Libneriams. Iš 1582 m. birželio 17 d. jo inventoriaus matyti, kad Kauno apskrities karuža , velionio daktaro testamentu globojęs Ruperto vaikus ir visą turtą; pusę Šlienavos dvaro, skirto Libnerių palikuonims, minėto inventoriaus surašymu buvo perduota Lydos storastai ir poniai . Tuo metu dvaro inventoriaus būta gana turtingo, aruodai buvę pilni grūdų, tvartai galvijų; ūkio pastatai buvo šiaudais dengti. Dvaras turėjo 12 avilių, pastatai buvę mediniai, su plytinėmis grindimis, buvę daug tvenkinių, išgriautas malūnas ir kt.

1709–1712 m. pastatyta Šlienavos koplyčia. Vėliau joje kartą per metus švęsti Šv. Mato atlaidai. 1909 m. Šlienava priskirta Kampiškių parapijai. Tarpukariu vyko gegužinės pamaldos. Gyventojai buvo laidojami Samylų kaimo kapinėse. 1940–1944 m. prie koplytėlės pastatyta bažnyčios salė. 1959 m. įkurta Kampiškių-Šlienavos parapija (nugriovus Kampiškių bažnyčią).

1812 m. per Šlienavą pražygiavo Napoleono armija, kurios kariai palaidoti vadinamajame Šlienavos prancūzkapyje. XIX a. pabaigoje Šlienava – kaimas ir girininkija Marijampolės apskrities Panemunės-Pažaislio valsčiuje.

XX a. tarpukariu kaime buvo įsikūręs šaulių organizacijos būrys, „Pavasario“ kuopa, kuri turėjo savo skaityklą. Kuopai vadovavo mokyklos vedėjas. 1936 m. mokykla persikėlė į naują pastatą centrinėje J. Biliūno gatvėje (dabar Kultūros namai), įtaisytas radijo imtuvas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą vieno Šlienavos gyventojo sklype rasti senkapiai, kuriuose rasta monetų su Vyčiu. Radinius pasiėmė vietos mokytojas. Tarpukariu Šlienava priklausė Aukštosios Panemunės valsčiui.

Statant Kauno HE, 1959 m. Šlienavon perkelta Kampiškių bažnyčia, taip pat priskirti neapsemti Mozūrų, Naujųjų Dvareliškių ir Šilėnų kiemai. Tarybiniais metais buvo J. Biliūno kolūkio centrinė gyvenvietė, įkurtas paštas, biblioteka, maisto ir pramoninių prekių parduotuvės, visuomeninė pirtis, kirpykla, ambulatorija, aštuonmetė Šlienavos mokykla, lentpjūvė, malūnas, dirbtuvės.1983 m. prie Šlienavos pastatyti vandens nuotekų valymo įrenginiai.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
Viduramžiai	centras	?
XIX a.	Panemunės-Pažaislio valsčius	Marijampolės apskritis
XX a. tarpukaris – 1950 m.	Aukštosios Panemunės valsčius	Kauno apskritis
1950–1954 m.	Šlienavos apylinkės centras	Panemunės rajonas
1954–1955 m.	Samylų apylinkė (1989 m. jos centras)
1955–1995 m.		Kauno rajonas
1995–	Samylų seniūnija	Kauno rajono savivaldybė

Gyventojai

Koplytstulpis gyvenvietės centre

Šlienavoje gyventojų padaugėjo 1956–1959 m. užliejus Kauno marioms 39 kaimus, kai iš jų daug gyventojų persikėlė į Šlienavą.

Demografinė raida tarp 1888 m. ir 2021 m.
1888 m.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.	1970 m.^sur.	1979 m.^sur.	1987 m.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.
431	367	710	1 002	1 337	1 499	1 532	1 796	1 987	1 615
Demografinės raidos histograma

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Szlanów (2). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 928 psl. (lenk.)
3. Petras Kežinaitis. Aplink Kauną. – Vilnius, Mintis, 1966. // psl. 19.
4. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
5. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
6. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
7. Šlienava. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 419 psl.
8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
9. Šlienava. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 213
10. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
11. Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
13. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

• Šlienava. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 281 psl.