Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šanidaro ola – urvas Irake, Kurdistano Zagroso kalnuose, kasinėtas 1957–1961 m. (Ralph Solecki) ir jo komandos iš . Tirdami olą mokslininkai rado pirmuosius 60-80 tūkstančių metų senumo neandartaliečių kaulus Irake.

Iškastoje vietoje buvo rasta devyni skirtingo amžiaus ir išlikimo neandartaliečių skeletai (pavadinti Šanidarais I–IX). Dešimtąjį skeletą neseniai atrado M. Zederis (M. Zeder), tyrinėjęs kasinėjimo vietoje rastų gyvūnų kaulų kolekciją, saugotą Smitsono institute. Ištyrinėjęs skeletus Zederis padarė išvadą, kad neandartaliečiai laidodavo savo gentainius su gėlėmis ir rūpindavosi sužeistaisiais. Vienas skeletas ir kitų skeletų atliejos yra saugomi Smitsono institute. Irake buvę originalai dingo.

Šanidaras 1

Šanidaro ola yra labiausiai žinoma dėl dviejų skeletų – I ir IV. Šanidaras I buvo pagyvenęs neandertalietis, žinomas kaip Šanidaras I arba Nandy (taip pavadino atradėjai). Jo amžius buvo 40-50 metų, tai iš tiesų buvo daug neandartaliečiui, kaukolė stiprokai deformuota. Nandy buvo vienas iš keturių beveik pilnų skeletų iš urvo, turinčių su traumomis susijusių anomalijų, kurios keldavo nuolatinį skausmą. Kažkada jis gavo stiprų smūgį į kairiąją veido pusę, sukėlusį akiduobės lūžį, kuris paliko Nandį dalinai, arba visiškai aklą kaire akimi. Jis taip pat kentėjo nuo sunykusios dešinės rankos, kuri buvo sulaužyta keliose vietose ir gydyta, bet dėl to Šanidaras I neteko plaštakos ir dilbio. Buvo galvota, kad tai sukėlė apsigimimas, trauma ir infekcija, arba vėlesniame gyvenime. Ranka užgijo, bet sužalojimas galėjo sukelti dalinį dešinėje pusėje, dėl kurio deformavosi kairė pėda ir apatiniai kojos kaulai ir Nandy buvo priverstas skausmingai šlubščioti. Visi tie sužalojimai buvo įgyti seniai prieš mirtį, tai rodo visapusišką gydymą neandertaliečių bendruomenėje. Todėl padaryta išvada, kad neandartaliečiai rūpinosi sužeistaisiais ir pagyvenusiais gentainiais. Šanidaras I nėra vienintelis neandartalietis šioje kasinėjimo vietoje ir visuose archeologijos užrašuose, kurio palaikuose aptikto sužeidimo ir gydymo pėdsakai.

Šanidaras 2

Šanidaras II buvo suaugęs vyras neandartalietis, žuvęs per akmenų griūtį oloje. Jo kaukolė ir kaulai buvo sutraiškyti. Yra įrodymų, kad Šanidaras II buvo palaidotas su ceremonija – ant jo kapo buvo sukrauta krūvelė titnago akmenų su skaldant padarytais smaigaliais. Taip pat šalia buvo kūrentas didelis laužas, o netoliese gulėjo krūvelė perskeltų ir sulaužytų gyvūnų kaulų – manoma, kad tai laidojimo ceremonijos, kurios metu buvo valgoma, likučiai.

Šanidaras 3

Šanidaras III buvo dar vienas vyras neandartalietis, kuris irgi žuvo per akmenų griūtį urve. Jis buvo palaidotas tame pačiame kape kaip ir Šanidaras I bei II. Šanidaras III taip pat kentejo nuo Osteoartrito (arba degeneruojančio artrito), dėl kurio jis vaikščiodavo skausmingai ir nedaug.

Šanidaras 4 ir „gėlių laidotuvės“

Šanidaro IV kapas iš visų oloje rastų kapų geriausias iliustruoja neandartaliečių laidojimo ceremonijas. Suaugusio (30-45 m.) vyro skeletas buvo surastas 1960 m. Ralfo Soleckio. Šanidaras IV gulėjo and kairio šono, embriono pozicijoje. Buvo paimti grunto mėginiai žiedadulkių analizei, kad pagal ją būtų galima sužinoti to meto klimatą ir augaliją laidojimo vietoje. Dviejuose mėginiuose buvo aptiktos ne tik pavienės žiedadulkės, kaip kitose kapo vietose, bet ir žiedadulkių gumulėliai, kad rodo, kad į kape buvo žydinčių augalų (bent jau jų žiedų). Tolesni augalų likučių tyrimai parodė, kad augalai galėjo būti parinkti dėl jų gydomųjų savybių. Rasta paprastosios kraujažolės, rugiagėlių, Centaurea solstitialis, žilių, žydrių ir piliarožių žiedadulkių ir miškinio asiūklio sporų – visi šie augalai senai žinomi kaip vaistažolės, veikiančios kaip diuretikai, stimuliantai, sutraukiančios bei priešuždegiminės medžiagos. Šis atradimas sukėlė mintį, kad Šanidaras IV galbūt buvo Šanidaro neandartaliečių šamanas.

Tačiau tolesni tyrinėjimai parodė, kad žiedadulkes galėjo atnešti smiltpelės, kurių urvelių buvo rasta šalia. Smiltpelės į urvą prisineša labai daug įvairų sėklų bei žiedų. Šis faktas ir tai, kad kituose kapuose tokio ritualo nebuvo, kelia mintį, kad kad Šanidaro IV kapo ypatumai yra gamtinės, o ne kultūrinės prigimties.

Tokiose vietovėse kaip Zagros prieškalnės auga keli tūkstančiai žiedinių augalų rūšių, iš kurių 5-10 % yra vaistažolės. Neįtikėtina, kad smiltpėlės atsitiktinai prinešė būtent vaistažolių.